Svetainėje naudojami slapukai, kurie užtikrina sklandų svetainės veikimą ir padeda pritaikyti Jums rodomo turinio aktualumą. Paspaudę „sutinku“ Jūs sutinkate su slapukų naudojimu. Daugiau informacijos rasite paspaudę "slapukų nustatymai".

Įvadas

1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) kviečiams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima kviečių (Triticum spp.) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.

2. Kviečiai yra auginami beveik visame EPPO regione. Grūdai naudojami maistui bei pašarui. Kviečių šiaudai gali būti naudojami gyvulininkystėje. Kviečiai auginami lauko augalų sėjomainose su kitais javais bei kitais lauko augalais.

3. Kviečiai gali būti žieminiai ir vasariniai. Vasariniai kviečiai yra pažeidžiami kenksmingų organizmų trumpesnį laiką nei žieminiai. Sėjomaina su kitais javais ar lauko augalais sumažina gausėjančią kenksmingų organizmų populiaciją dirvoje bei ražienose. Iš esmės rekomenduojama tausojanti žemės dirbimo sistema, kaip efektyvus augalų kontrolės metodas. Minimali žemdirbystės sistema, t.y. ražieninė sėja, gali sutaupyti darbų kaštus, bet skatina kenksmingų organizmų išlikimą bei jų gausumo padidėjimą dirvoje. Kadangi kviečiai dažniausiai yra auginami grūdams, augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės grūdų derlių. Ypač svarbios grūdų fizinės ir cheminės savybės perdirbimo procese.

4. Svarbūs GAAP elementai žieminiams kviečiams yra atsparių veislių naudojimas, sėja optimaliu laiku, tinkama sėjomaina, sveikos sėklos naudojimas, geras sėklos guolio paruošimas, ražienų užarimas. Veislės, atsparios išgulimui, turėtų būti auginamos tuose regionuose, kur javų išgulimas yra svarbi problema. Augalų apsaugos produktų panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame augalų išsivystymo tarpsnyje. Sėklos beicavimas yra GAAP, jeigu naudojamas nuo kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant augalus. Taip pat GAAP gali būti sėklos beicavimas nuo kenksmingų organizmų, jeigu beicai apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų ar kenkėjų išplitimo ir sumažina augalų apsaugos produktų, naudojama kiekį bei purškimų skaičių sezono pradžioje. Kviečiai yra labiau tolerantiški dirvos kenksmingiems organizmams nei tokie augalai, kaip cukriniai runkeliai ar kukurūzai, nes krūmydamiesi gali kompensuoti pažeistą daigelį. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip galima plačiau apimti visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą. Taip pat labai svarbu, kad sėklos paviršius būtų visas tolygiai padengtas produktu.

5. Vienu metu dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų panaudojimas augalų apsaugai nuo kenksmingų organizmų augalų purškimui ar sėklos beicavimui yra GAAP. Ūkininkai arba konsultantai turėtų labai gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, stebėti laukus reguliariai, mokėti naudotis signalizacijos sistema ir pastebėti ekonominio kenksmingumo ribą. Produktų norma turėtų atitikti kenksmingų organizmų reiškimąsi bei jų galimą tarpusavio sąveiką. Nuo grybinių ligų ypač svarbu parinkti produktus ir juos panaudoti optimaliu laiku.

6. GAAP yra tiek, kiek tik įmanoma kuo daugiau sumažinti purškiamų produktų nunešimą ar nepageidaujamą pasiskleidimą, naudojant purkštukų apsaugas arba naudojant purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais.

7. Rezistentiškumo fungicidams, insekticidams bei herbicidams atsiradimas yra reali grėsmė. Pagal GAAP, reikia vengti purkšti augalus vegetacijos metu tais produktais, kurių veikliosios medžiagos buvo naudotos sėkloms beicuoti. Apsaugai nuo miltligės ir rūdžių veikliosios medžiagos turėtų būti keičiamos ar naudojami produktai, kurių sudėtyje yra skirtingo poveikio veikliųjų medžiagų.

8. Lietuvoje svarbiausi kviečiams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės yra šie:

8.1. Rudosios rūdys (Puccinia recondita), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. graminis);

8.2. Miltligė (Erysiphe graminis);

8.3. Lapų ir varpų septoriozė (Septoria tritici, Stagonospora nodorum);

8.4. Kviečių dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis);

8.5. Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides);

8.6. Javaklupė (Gauemanomyces graminis);

8.7. Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.);

8.8. Varpų fuzariozė (Fusarium spp.);

8.9. Kietosios kūlės (Tilletia tritici), dulkančiosios kūlės (Ustilago tritici);

8.10. Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae);

8.11. Javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus);

8.12. Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella);

8.13. Švedinės muselės (Oscinella frit);

8.14. Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus);

8.15. Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis eqestris);

8.16. Piktžolės;

8.17. Išgulimas.

Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų

9. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse, ir kaip tai siejasi su pagrindine GAAP strategija. Yra galima, kad dėl tam tikrų priežasčių tos veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik registruotas šalyje tam tikram tikslui produktas gali būti panaudotas.

Rudosios rūdys (Puccinia recondita), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. graminis)

Požymiai

 

10. Rūdys yra obligaciniai parazitai ir specializuoti augalui šeimininkui. Kviečius pažeidžia forma sp. tritici trijų rūdinių grybų: Puccinia recondita, P. striiformis ir P. graminis. Juodosios ir rudosios rūdys turi augalus tarpininkus, tačiau rudosios gali žiemoti ir uredostadijoje. Augalai užsikrečia pavasarį acidiosporomis nuo augalų tarpininkų per orą arba peržiemojusiomis uredosporomis. Rūdžių infekcija pasėlyje formuojasi nuo pakartotinio apsikrėtimo uredosporomis. Šiuo ligos plitimo tarpsniu ir reikalinga javų apsauga nuo rūdžių. Vegetacijos pabaigoje uredžių vietose susiformuoja tamsiai rudi teliai su teliosporomis viduje, kurios apkrečia augalus tarpininkus. Geltonųjų rūdžių teliosporos gali dygti tuoj pat arba peržiemojusios. Rudys tarpusavyje skiriasi tiek pagal pažeidimo pobūdį, tiek simptomais. Rudųjų rūdžių ant viršutinės lapų pusės ir ant lapalakščių suformuoti uredžiai yra ovalūs, išsidėstę pakrikai. Iš geltonųjų rūdžių uredžių ant pažeistų augalų dalių paviršiaus susidaro eilėmis geltonos spalvos praplyštančios pūslelės. Vėliau uredžių vietose lapų apatinėje pusėje susiformuoja smulkūs poepiderminiai rudi teliai su teliosporomis viduje. Juodųjų rūdžių ant stiebų, lapalakščių ar lapų susidaro pailgi rudi dryžiai, pridengti epidermiu – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi ir, jiems plyšus, išbyra uredosporos. Vėliau uredžių vietose susiformuoja juodi teliai su teliosporomis viduje. Rudosios rūdys stipriai gali išplisti karštą vasarą, geltonosios rūdys atvirkščiai – stipriau išplinta vyraujant vėsiems ir drėgniems orams. Juodosios rūdys gali labai išplisti, kai šalia kviečių lauko auga augalai tarpininkai raugerškiai ar mahonijos.

Pagrindinė strategija

11. Kad būtų išvengta rūdžių infekcijos, turėtų būti auginamos atsparios ligai augalų veislės, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusias javų pabiras reikia sunaikinti. Reikėtų vengti per ankstyvos sėjos ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Taip pat išnaikinti augalus tarpininkus, augančius šalia lauko. Jeigu jau pavasarį iškyla didelė rūdžių stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais. Paprastai gali būti reikalingi vienas arba net du purškimai labai jautrių ligai veislių pasėliuose. Purškiant fungicidais, reikėtų atkreipti dėmesį į ligų žalingumo ribą bei naudotis prognozių tarnybos patarimais. Jeigu rūdys kviečiuose pasirodo kartu su kitomis lapų ligomis BBCH 39-65, tai praktikoje purškiama fungicidais nuo viso ligų komplekso.

Pagrindiniai fungicidai

12. Lietuvos Respublikoje nuo rūdžių efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cyprokonazolas, epoksikonazolas, tebukonazolas, metkonazolas, flukvinko­nazolas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, fenpropidinas, piraklostrobinas, trifloksistrobinas, flutriafolas, propikonazolas.

 

Miltligė (Erysiphe graminis)

Požymiai

 

13. Miltligė ant lapų, lapalakščių, stiebų ar net varpų suformuoja baltą, vėliau pilkėjantį apnašą – grybienos valktį. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Kurį laiką lapai išlieka žali, vėliau pažeistas lapų plotas nudžiūva. Ant grybienos formuojasi gausios konidijos, kurias vėjas lengvai gali nunešti ant kitų augalų. Oru plintanti infekcija yra gausi ir nekontroliuojama. Konidijoms dygti yra reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, bet lašelinė drėgmė nebūtina. Taigi infekcija sėkmingai gali plisti ir esant palyginti sausiems ir drėgniems orams. Anksti išplitusi miltligė gali sumažinti išsikrūmijimą, vėliau sumažina lapų asimiliacinį paviršių, dėl ko gali sumažėti ir grūdų derlius. Silpnas ligos išplitimas augalų yra toleruojamas. Vėjo pagalba konidijos iš žieminių pernešamos į vasarinių kviečių pasėlius, kur liga gali stipriai išplisti dar augalų krūmijimosi metu. Senstant grybiena patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės sukėlėjas žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose, rečiau – grybiena.

Pagrindinė strategija

14. Kviečius užkrečia tik E. graminis forma sp. tritici, taigi miltligės užkratas nuo miežių ar rugių negali apkrėsti kviečių augalų. Žieminiai kviečiai neturėtų būti auginami po vasarinių kviečių. Kad būtų išvengta miltligės infekcijos, turėtų būti auginamos atsparios ligai augalų veislės, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per tankių pasėlių ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Jeigu iškyla miltligės stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais, bet tai neturėtų būti daroma vėliau nei plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59). Purškimas nuo miltligės galėtų būti atliekamas pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams bambėjimo tarpsnio pradžioje (po BBCH 31). Jeigu miltligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.

Pagrindiniai fungicidai

15. Lietuvos Respublikoje nuo miltligės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fenpropidinas, fenpropimorfas, triadimonolas, spiroksaminas, cyprokona­zolas, epoksikonazolas, tebukonazolas, metkonazolas, flukvinkonazolas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, fenpropidinas, piraklostrobinas, trifloksistrobinas, flutriafolas, propikonazolas.

Lapų ir varpų septoriozė (Septoria tritici, Stagonospora nodorum)

Požymiai

16. Lapų septoriozės sukėlėjas Septoria tritici neplinta per sėklą. Pirminės infekcijos šaltinis yra vėjo pagalba plintančios askosporos, susiformavusios pseudoteciuose ant pernykščių šiaudų liekanų. Ant pažeistų lapų atsiranda pradžioje neryškios, vandeningos dėmės, kurios po to išdžiūvusios pašviesėja. Vėliau – rusvos, kartais su tamsesniu apvadu dėmės. Dėmėse matomi tamsūs taškeliai 100-200 mm skersmens, grybo piknidžiai dažniausiai išsidėstę pagal gyslas. Toliau liga plinta piknosporomis, kurios lietaus ar rasos lašelių pagalba patenka ant gretimų lapų paviršiaus. Piknosporos dygsta esant oro drėgmei 100 % arba vandens lašeliuose. Ligai plintant, dėmės apima didesnę lapų dalį ir juos nudžiovina.

17. Varpų septoriozės sukėlėjas Stagonospora nodorum gali plisti per sėklą, bet pagrindinis pirminės infekcijos šaltinis yra akosporos, plintančios oru nuo dirvos paviršiuje esančių šiaudų liekanų. Ant lapų pradžioje susidaro smulkios, rusvos dėmelės su tamsesniu centru. Vėliau dėmės plečiasi ir gali apimti visą lapo paviršių. Dėmės yra rusvos, pailgos, netaisyklingos formos, jose formuojasi smulkūs, tamsūs taškeliai – grybo piknidžiai. Vėliau septoriozė plinta piknosporomis, kurios lietaus lašelių pagalba pernešamos ant kitų lapų bei varpų. Liga pažeidžia kviečių lapus ir varpas vėlyvesniais augalų vystymosi tarpsniais – nuo augalų bamblėjimo iki brendimo. Ant varpažvynių pradžioje atsiranda pilkšvai rudų, vėliau rudų dėmelių su piknidžiais. Varpų septoriozei stipriai išplisti pasėlyje padeda smarkus lietus. Tai viena iš svarbiausių žieminių kviečių ligų Lietuvoje.

Pagrindinė strategija

18. Pageidautina auginti kviečių veisles, turinčias sąlyginį atsparumą septoriozei. Kviečių atsėliavimas skatina septoriozės plitimą. Reikia sėti neužkrėstą sėklą, purkšti fungicidais. Pirmą kartą turėtų būti purškiama po augalų paskutinio lapo išsiskleidimo. Jeigu septoriozei plisti sąlygos yra palankios, tai kviečiams išplaukėjus, purškimą fungicidais reikėtų pakartoti. Purškimo tikslas yra apsaugoti nuo septoriozės viršutinius lapus ir varpas. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus. Jeigu septoriozė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.

Pagrindiniai fungicidai

19. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: karbiksinas ir triadimenolas.

20. Purkšti nuo septoriozės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: piraklostrobinas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, trifloksistrobinas, epoksikona­zolas, tebukonazolas, metkonazolas, flukvinkonazolas, fenpropidinas, propikonazolas, cyproko­nazolas, flutriafolas.

Kviečių dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis)

Požymiai

21. Kviečių dryžligės sukėlėjas gali parazituoti ant daugelio varpinių augalų. Ligos sukėlėjas plinta per užkrėstą sėklą ir augalų liekanas, žiemoja užkrėstuose daiguose. Pirminę infekciją sukelia askosporos. Liga pažeidžia apatinius, o vėliau ir viršutinius kviečių lapus. Antrinė infekcija – konidijos plinta oru. Ant pažeistų lapų paviršiaus susidaro pailgos, elipsiškos, rudos, dažnai su šviesesniu apvadu ir tamsesniu centru dėmelės, išsidėsčiusios išilgai lapų gyslų. Didelės dėmės susijungia, jų vidurys būna tamsiau rudas. Ligoti lapai galiausiai nudžiūsta. Kviečių dryžligei plisti ypač palankūs šilti orai. Kviečių dryžligė dažniausiai plinta kartu su varpų septorioze ir dėl simptomų panašumo gana sunku jas atskirti.

Pagrindinė strategija

22. Pageidautina auginti kviečių veisles, turinčias sąlyginį atsparumą dryžligei. Kviečių atsėliavimas skatina dryžligės plitimą. Ražienas reikėtų gerai užarti, kad dirvos paviršiuje neliktų augalų liekanų. Rekomenduojama sėti neužkrėstą sėklą. Liga išplinta pasėlyje nuo antro bamblio iki žydėjimo. Fungicidais purškiama pasirodžius ligos simptomams. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus. Jeigu dryžligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.

Pagrindiniai fungicidai

23. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: carbiksinas, triadimenolas, fludioksonilas.

24. Purkšti nuo kviečių dryžligės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: piraklostrobinas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, trifloksistrobinas, epoksikona­zolas, tebukonazolas, metkonazolas, propikonazolas, flukvinkonazolas, fenpropidinas, cyproko­nazolas, flutriafolas.

Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides)

Požymiai

25. Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose. Konidijas P. herpotricoides formuoja pavasarį. Augalai pažeidžiami per dengiamuosius lapalakščius. Pavasarį ant augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebimas lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau infekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi smulkūs skleročiai – grybo mikroskleročiai. Stiebo viduje ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Gausiai pažeisti javai išgula.

Pagrindinė strategija

26. Rizikos faktoriai stipriam stiebalūžės išplitimui: ilgas ruduo, švelni su atlydžiais žiema, vėsus pavasaris, auginamos jautrios kviečių veislės, ankstyva sėja ir tankūs, gausiai patręšti azoto trąšomis pasėliai, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai. Liga nėra žalinga vasariniams kviečiams.

27. Geros augalų augimo sąlygos gali sumažinti stiebalūžės išplitimą. Turėtų būti auginamos atsparios veislės, javų procentas sėjomainoje neturėtų būti didesnis nei 50 proc., reikėtų vengti ankstyvos žieminių kviečių sėjos. Jeigu bambėjimo pradžioje randama pažeistų daugiau nei 20 proc. (žalingumo riba) augalų, tokius pasėlius reikia purkšti fungicidais. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus.

Pagrindiniai fungicidai

28. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo stiebalūžės registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga prochlorazė.

Javaklupė (Gauemanomyces graminis)

Požymiai

29. Gauemanomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis kviečių šaknis, ant kurių formuoja charakteringą juodą paviršinį micelį. Liga gali pažeisti ir apatinį tarpubamblį. Sergančių augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna apipuvę, pajuodę. Pažeisti augalai blogai krūmijasi, gelsta, varpos išbąla, nudžiūva. Silpniau pažeisti augalai išaugina smulkius grūdus, o stipriai pažeistų varpos būna tuščios. Per pažeidimo vietą augalai išlinksta, suklumpa. Dažniausiai liga plinta židiniais, bet pažeidžia ir pavienius augalus. Ligos sukėlėjas peržiemoja augalų liekanose.

Pagrindinė strategija

30. Kadangi ligos sukėlėjas yra dirvos patogenas, tai praktiškai augalų apsaugos produktai yra menkai efektyvūs. Pagrindinė sąlyga išvengti javaklupės yra laikytis sėjomainos.

Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.)

Požymiai

31. Pavasarinio pelėsio ir kiti Fusarium spp. sukėlėjai yra dirvos patogenai, kurie pažeidžia augalų apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie patogenai gali plisti ir per sėklą. Fuzarioziniai puviniai gali pažeisti daigus ir gerokai išretinti pasėlį. Pavasariniam pelėsiui stipriai išplitus, nutirpus sniegui, matyti išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai. Jų želmenys būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo atspalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų, vandeningų dėmių. Ant pažeistų augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja sporodochijos su grybo konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus ir varpas. Fuzarioziniu puviniu pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna parudę, papilkėję. Ligoti augalai blogiau vystosi, auga, dera. Ligos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose ir sėklų paviršiuje. Pažeidžia daugiau žieminius nei vasarinius kviečius.

Pagrindinė strategija

32. Sėjomaina gali kiek sumažinti augalų pažeidimo riziką. Reikėtų sėti tik sertifikuotą sėklą, neužkrėstą Fusarium spp. patogenais. Sėklos beicavimas nuo šių patogenų yra reikalingas. Beicuojat sėkla yra apvaloma nuo infekcijos, o dygimo metu apsaugoma nuo dirvoje esančių patogenų.

Pagrindiniai fungicidai

33. Lietuvos Respublikoje registruoti efektyvūs beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, tiramas, guazatinas, fludioksonilas.

Varpų fuzariozė (Fusarium spp.)

Požymiai

34. Varpų fuzariozei plisti palankios sąlygos yra, kai po išplaukėjimo vyrauja drėgni orai (santykinė oro drėgmė daugiau nei 75 proc.). Varpų fuzariozė pažeidžia varpas. Iš varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir į grūdus. Virš vietos, kur pažeistas varpos stagarėlis, varpa išbąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo. Ligos sukėlėjas žiemoja su grūdais ir dirvoje, augalų liekanose. Nuo varpų fuzariozės sumažėja 1000-čio grūdų masė, netenkama dalies derliaus. Be to, infekuotus grūdus laikant netinkamomis sąlygomis, grybai gali produkuoti toksinus, kurie yra pavojingi tiek žmonių, tiek gyvulių sveikatai.

Pagrindinė strategija

35. Turėtų būti auginamos atsparios veislės. Sėklos beicavimas kiek sumažina varpų fuzariozės riziką. Vyraujant palankiems varpų fuzariozei plisti šiltiems ir lietingiems orams, po augalų išplaukėjimo - žydėjimo metu reikalinga pasėlius purkšti fungicidais.

Pagrindiniai fungicidai

36. Lietuvos Respublikoje nuo varpų fuzariozės registruoti fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas ir metkonazolas.

Kietosios kūlės (Tilletia tritici) ir dulkančiosios kūlės (Ustilago tritici)

Požymiai

37. Tilletia tritici sukelia kietąsias kviečių kūles. Liga sistemiškai pažeidžia augalą. Dygstant grūdams, kūliasporės taip pat sudygsta ir įsiskverbia į augalą. Ligos sukėlėjo grybiena žiemoja kviečių daiguose. Apsikrėtusių augalų varpos pieninės brandos tarpsniu būna labiau pasišiaušusios, tamsiai žalios, truputi mažesnės už sveikų augalų. Vaškinės brandos sergančių augalų varpose vietoje grūdų būna tamsi kūliasporių masė, padengta suplonėjusia grūdo luobele. Pažeistos varpos lengvesnės nei sveikos, todėl subrendusios nenusvyra, nuimant derlių ligoti grūdai sutraiškomi ir sporos apkrečia visus grūdus.

38. Ustilago nuda sukelia dulkančiąsias kviečių kūles. Liga plinta per sėklą. Kūlėmis kviečiai apsikrečia žydėjimo metu. Kūliasporė, patekusi ant žiedo, įauga į mezginę ir, formuojantis grūdui, grybiena įsikuria gemale. Pasėjus tokį grūdą, grybiena auga kartu su augalu ir jam išplaukėjus, vietoje varpos būna stagarėlis, aplipęs kūliasporėmis. Sergančių kviečių vietoje normalių varpų išplaukėja tik stagarėliai, atlipę kūliasporėmis. Pradžioje kūliasporių masė būna padengta plona plėvele, kuri greit suplyšta ir kūliasporės išbyra.

39. Tiek nuo kietųjų, tiek nuo dulkančiųjų kūlių derliaus nuostoliai gaunami dėl pažeistų varpų. Ligų sukėlėjai plinta per užsikrėtusią sėklą.

Pagrindinė strategija

40. Kietosiomis kūlėmis grūdai užsikrečia kūlimo metu, iš pažeistų varpų kūliasporėms patekus ant sveikų grūdų paviršiaus. Kadangi kietųjų kūlių užkratas yra ant sėklos paviršiaus, tai sėklos apvalymui nuo infekcijos pakanka kontaktinių fungicidų.

41. Dulkančiųjų kūlių pradai įsikuria grūdo viduje, taigi, esant įtarimui, kad kviečių sėkla gali būti užsikrėtusi dulkančiosiomis kūlėmis, reikia naudoti sisteminio poveikio beicus.

Pagrindiniai fungicidai

42. Lietuvos Respublikoje efektyvūs nuo kietųjų kūlių registruoti beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, imazalilas, difenokonazolas, carboksinas, tiramas, guazatinas, fludioksonilas, tritikonazolas, tebukonazolas, dinikonazolas.

43. Efektyvūs nuo dulkančiųjų kūlių yra beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cyprokonazolas, carboksinas, tritikonazolas, tebukonazolas.

Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae)

Požymiai

44. Kviečiams žalingi ieviniai ir javiniai amarai. Ieviniai amarai (Rhopalosiphum padi) smulkūs, iki 2 mm, pilkai žalios spalvos vabzdeliai sudaro dideles kolonijas ant javų stiebų ir lapų. Ieviniai amarai labiau žalingi vasariniams kviečiams nei žieminiams. Vienu metu kolonijoje gali būti ir besparniai, ir sparnuoti individai. Vasarą ieviniai amarai dauginasi partenogenetiškai. Vasariniuose kviečiuose žalingiausi ieviniai amarai iki augalų išplaukėjimo, vėliau pakitusi augalų sulčių sudėtis paskatina sparnuotų individų atsiradimą ir jie išskrenda į jaunų varpinių augalų pasėlius.

45. Javiniai amarai (Macrosiphum avenae) stambesni už ievinius. Kūno spalva – nuo šviesiai gelsvai žalios iki tamsiai rausvai rudos. Kenkia dažniau žieminiams kviečiams nei vasariniams. Javinių amarų kolonijos dažniausiai sudaromos varpose, būna gerokai mažesnės nei ievinių. Šie amarai žalingi, kai gausiai išplinta iki pieninės javų brandos.

Pagrindinė strategija

46. Kviečiai turėtų būti tikrinami ir jeigu amarų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus.

47. Nuo ievinių amarų reikia purkšti insekticidais, jeigu krūmijimosi tarpsniu yra apnikta 50 proc. stiebų ir ant augalo po 1-2 amarus, bambėjimo tarpsniu – 50 proc. apniktų stiebų ir daugiau kaip po 10 amarų ant stiebo.

48. Nuo javinių amarų reikėtų naudoti insekticidus, kai javams išplaukėjus amarų apniktų stiebų randama 20-30 proc. , o apnikto stiebo varpoje – vidutiniškai 2-3 amarai.

Pagrindiniai insekticidai

49. Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, pirimikarbas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.

Javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus)

Požymiai

50. Javinių pjūklelių lervos nugraužia javų lapus. Pažeisti augalai atrodo kaip žirklėmis apkarpyti. Javiniai pjūkleliai labiau žalingi vasariniams kviečiams nei žieminiams. Tai 7-8 mm ilgio, geltonos spalvos, su juodomis juostelėmis skersai krūtinės ir pilvelio drugeliai. Lervos gelsvai žalios spalvos, su tamsiomis juostelėmis išilgai kūno, gali išaugti iki 18-22 mm ilgio. Pjūklelių plitimui palankios sąlygos – gegužės pabaigos šilti, nevėjuoti, be lietaus orai. Atskirais metais gali būti labai žalingi.

Pagrindinė strategija

51. Kviečiai turėtų būti tikrinami ir jeigu pjūklelių gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Javinių pjūklelių žalingumo riba laikoma 50 lervų viename kvadratiniame metre.

Pagrindiniai insekticidai

52. Lietuvos Respublikoje nuo lapinių javinių pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.

Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella)

Požymiai

53. Lemai yra mėlynos spalvos, 3,5-5 mm dydžio vabalai, kurie maitinasi kviečių lapais, palikdami pailgas kiaurymes. Lervos kuprotos, geltonos spalvos, juodomis galvomis. Jų visas kūnas padengtas rudomis ar juodomis gleivėmis. Besimaitindamos lervos skeletuoja lapus, palikdamos pailgus, baltus dryžius. Lemai gausiau gali išplisti sausą ir šiltą pavasarį.

Pagrindinė strategija

54. Kviečiai turėtų būti tikrinami. Lemų žalingumo riba nėra nustatyta. Atskirais metais jie reiškiasi gana gausiai. Dažniausiai nuo lemų atskirai naudoti insekticidų nereikia, tačiau purškiant pasėlius insekticidais nuo kitų kenkėjų, kviečiai apsaugomi ir nuo lemų.

Pagrindiniai insekticidai

55. Lietuvos Respublikoje nuo lemų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.

Švedinės muselės (Oscinella frit)

Požymiai

56. Tai smulkios, 3 mm kūno ilgio muselės. Jų lervos gelsvai baltos, bekojės, suaugusios būna iki 4,5 mm ilgio. Muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pamatą. Pagraužtas lapelis pageltonuota ir nudžiūsta. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos, iš kurių pavasarinė ir rudeninė gali kenkti kviečių pasėliuose: pavasarinė – vasariniuose, o rudeninė – žieminiuose.

Pagrindinė strategija

57. Nuo švedinių muselių insekticidai naudojami tik išskirtiniais atvejais, kai pasiekiama žalingumo riba. Tiek žieminiuose, tiek vasariniuose javuose žalingas yra laikomas toks gausumas, kai javams turint 1-3 lapelius, šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Švedinės muselės deda kiaušinėlius tik orui sušilus iki +16oC. Vasarinių kviečių ankstyva sėja, o žieminių – nepaankstinta leidžia augalams pereiti pavojingą pažeidimui tarpsnį vėsesniu metu ir tuo būdu išvengti pažeidimo.

Pagrindiniai insekticidai

58. Lietuvos Respublikoje nuo švedinės muselės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.

Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus)

Požymiai

59. Tripsai kviečiams kenkia čiulpdami sultis iš lapalakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų. Tai labai smulkūs, iki 2 mm ilgio, siauros verpstės formos vabzdeliai. Pažeistų javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, šverplėtos, susisukusiais akuotais. Tripsų plitimui palankūs saulėti, nevėjuoti, šilti orai. Tripsų gausumą skatina ir geros jų žiemojimo sąlygos – neartos ražienos, ant lauko augalinės liekanos, šiaudai, po kuriais tripsai ir žiemoja.

Pagrindinė strategija

60. Kad būtų išvengta gausaus tripsų išplitimo, neturėtų būti paliktų neartų ražienų, nuo laukų ar palaukių nenurinktų šiaudų bei kitų augalinių liekanų. Kviečiai turėtų būti tikrinami ir jeigu tripsų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Žalingumo riba tripsams laikoma, kai atvėrus varpą dengiantį lapalakštį, yra suskaičiuojama vidutiniškai 1-2 tripsai ant stiebo ir yra apniktų 50 proc. stiebų.

Pagrindiniai insekticidai

61. Lietuvos Respublikoje nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.

Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis eqestris)

Požymiai

62. Gegužės ir birželio mėnesiais balninio gumbauodžio patelės deda kiaušinėlius ant kviečių lapų. Balkšvos, vėliau rausvai oranžinės lervos įsikuria po lapalakščiu. Lervos besimaitindamos, suformuoja balno pavidalo iškilimą, gūbrelį, kurio įduboje ir įsikuria. Lervų pažeidimo balneliai išsidėsto išilgai stiebo. Pažeisto augalo sutrinka varpų apsirūpinimas maisto medžiagomis, grūdai užauga smulkūs, menkaverčiai. Lervų pažeisti stiebai nuo stipresnio vėjo palinksta ir išgula, arba visai nulūžta. Balninis gumbauodis gausiai išplito Šiaurės Lietuvos sunkių dirvų regione, kitur retas.

Pagrindinė strategija

63. Balninio gumbauodžio gausus išplitimas yra siejamas su dažnu javų auginimu sunkiose dirvose. Kadangi balninis gumbauodis žiemoja dirvoje lėliukės stadijos, todėl ten, kur šis kenkėjas reiškiasi, reikia vengti javų atsėliavimo. Varpinių piktžolių naikinimas taip pat yra svarbi kenkėjo plitimą reguliuojanti priemonė. Esant didelei gumbauodžio išplitimo rizikai, insekticidus reikėtų naudoti prieš lervoms ritantis iš kiaušinėlių. Jeigu kiaušinėlių randama ant 10 proc. ar daugiau stiebų, insekticidai turi būti panaudoti kiaušinėlių ritimosi metu. Reikalingas tik vienas purškimas.

Pagrindiniai insekticidai

64. Lietuvos Respublikoje nuo balninių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.

Piktžolės

Pagrindinė strategija

65. Piktžolės kviečių pasėliuose yra daugiausiai naikinamos cheminiu metodu, tačiau yra tinkamas ir agrotechninis metodas, kuris naudojamas prieš kviečių sėją ir jų vegetacijos metu, pvz., priemonės, padedančios augalams konkuruoti, mechaninis piktžolių naikinimas. Vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu, ir purškiant herbicidais priešsėlinio augalo ražienas. Tai svarbu ir reikalinga, kai sėklos guolį numatoma ruošti be arimo. Kviečių auginimo agrotechnika: arimas ir akėjimas prieš kviečių sėją ir, jeigu reikalinga, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Tikslas – užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžolių populiaciją ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygę kviečiai galėtų konkuruoti su piktžolėmis, ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų likučius, t.y. nebūtų didelių grumstų.

66. Kviečių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles kviečiuose priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu tai yra prieinama (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos) ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles galima naikinti rudenį, jeigu tikimasi, kad piktžolėtumas viršys žalingumo ribą. Būtina tinkamai parinkti kombinaciją herbicidų, veikiančių per dirvą ir per lapus. Šio purškimo nereikės vėlyvos sėjos augalų ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus ir jie naudojami, kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribą ar kai piktžolės yra sudygusios iš priešsėlio, ar kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės. Ruošiant sėklos guolį vasariniams kviečiams, būtina sunaikinti rudeninio ir pavasarinio dygimo piktžoles. Sudygusių kviečių pasėliuose naudojami per lapus veikiantys herbicidai, kurių norma koreguojama pagal piktžolių dydį.

67. Pavasarį, purškiant per lapus veikiančius herbicidus, turi būti palankios sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas kviečių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų neveiksmingumo dėl per didelių piktžolių ir žalos kviečiams. Turi būti apgalvota rizika po kviečių auginamiems augalams.

68. Dėl herbicidų rezistentiškumo sustabdytas ar sulėtintas augalų vystymasis yra apibrėžtas direktyvomis, kurios yra galiojančios ir jomis reikia vadovautis.

69. Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygusios bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo laikotarpiu kviečiai yra beveik sausi, grūdai beveik sunokę, o piktžolės dar vegetuoja, todėl herbicidus purkšti yra efektyvu. Šiuo metu galimas ir atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžolių rūšis.

Pagrindiniai herbicidai

70. Herbicidai, skirti purkšti kviečių pasėlius, grupuojami atsižvelgiant į jų naudojimo laiką (prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą) ir pagal jų naikinamas svarbiausias piktžoles (vienametės vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės). Naudojami vienos ar kelių veikliųjų medžiagų gamykliniai preparatai, ruošiami lauko mišiniai.

71. Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruotų produktų, naudojamų prieš sėją ir po sėjos, nėra. Registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos:

71.1. Tik nuo vienamečių vienaskilčių sudygus – fenoksaprop-P-etylas.

71.2. Nuo vienaskilčių/dviskilčių sudygus: natrio propoksikarbazonas, natrio metil-jodosulfuronas, metsulfuron-metilas, sulfosulfuronas; prieš derliaus nuėmimą – glifosatas.

71.3. Tik nuo dviskilčių: sudygus: MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis, fluroksipiras + klopyralidas + MCPA, dicamba, naudojama mišniuose su 2,4-D ir MCPA, bentazonas, bentazonas + MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis + dikamba, mekopropas-P + MCPA + dichlorpop-P, tribenuron-metilas, amidosulfuronas, tribenuron-metilas + tifensulfuron-metilas, triasulfuronas + dicamba, clopiralidas, florasulamas + 2,4-D, florasulamas, amidosulfuronas + natrio metil-jodosulfuronas + mefenpyr-dietilas, fluroksipiras, pendimetalinas.

Išgulimas

Požymiai

72. Dėl aplinkos ir agronominių veiksnių kviečiai gali išgulti. Žieminiai kviečiai yra jautresni išgulimui nei vasariniai. Dažniausiai kviečiai išgula dėl didelio tankumo, per gausaus tręšimo azoto trąšomis, stipraus stiebalūžės bei pašaknio ligų pažeidimo, taip pat išgula ilgašiaudės veislės. Išgulęs pasėlis bręsta nevienodai, dėl ko prastėja grūdų kokybė. Be to, sugulusį pasėlį sunku nukulti. Todėl labai svarbu sumažinti pasėlio išgulimo riziką, ypač ankstyvo išgulimo, dėl kurio ir būna daugiausiai problemų. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant augimo reguliatorius. Reikia pažymėti, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti anksti augalų augimo pradžioje, gali paskatinti šaknų sistemos vystymąsi, pagerinti išsikrūmijimą ir padidinti produktyvių stiebų susiformavimą ir tokiu būdu padidinti derlių.

Pagrindinė strategija

73. Potencialus kviečių išgulimas turėtų būti sumažintas, išvengiant ankstyvos sėjos, subalansuotai tręšiant azoto trąšomis ir nepagrįstai nedidinant sėklos normos. Trumpašiaudės kviečių veislės yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos be augimo reguliatorių.

74. Siekiant sutrumpinti apatinius augalo tarpubamblius, augimo reguliatorių, naudojamų krūmijimosi arba ankstyvuoju bamblėjimo tarpsniais (BBCH 20-32), normą reikia išpurkšti iš karto ar per du kartus. Siekiant sutrumpinti viršutinius augalo tarpubamblius bei tuo būdu pažeminti augalų aukštį, augimo reguliatoriai purškiami vėlesniu augalų vystymosi tarpsniu – paskutinio lapo pasirodymo-vamzdelėjimo metu (BBCH 27-47). Augimo reguliatorius reikėtų vengti naudoti, kai augalai yra streso poveikyje, pvz., sausros ar šalnų.

Pagrindiniai augalų augimo reguliatoriai

75. Lietuvos Respublikoje ankstyvam naudojimui (BBCH 20-32) registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: chlormekvat-chloridas; vėlesniam naudojimui (BBCH 35-47): etefonas, mepikvatchloridas; naudotini nuo bambėjimo pradžios - vamzdelėjimo tarpsniu (BBCH 30-45) – trineksapak-etilas.

 

Suderinta su EPPO

standartu PP 2/10(1)