Svetainėje naudojami slapukai, kurie užtikrina sklandų svetainės veikimą ir padeda pritaikyti Jums rodomo turinio aktualumą. Paspaudę „sutinku“ Jūs sutinkate su slapukų naudojimu. Daugiau informacijos rasite paspaudę "slapukų nustatymai".

Įvadas

1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) uoginiams sodo augalams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas vieningai su EPPO standartu PP 2/1(1) („Geros augalų apsaugos principai“). Standartas apima juodųjų (Ribes nigrum), raudonųjų, baltųjų (Ribes rubrum) serbentų, agrastų (Ribes uva-crispa), aviečių (Rubus idaeus) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas, kenkėjus ir piktžoles, apsaugos metodus.

2. Pagal GAAP sodinami tik sveiki, neužkrėsti virusinėmis ligomis augalai. GAAP rekomenduoja pagal galimybes sodinti atsparias ligoms ir kenkėjams uogakrūmių veisles. Uogakrūmiai turi būti sodinami jiems tinkamose vietose: neužmirkstančiose dirvose, tik ten, kur maža pavasarinių šalnų tikimybė. GAAP yra ribojami cheminiai produktai nuo virusų – vektorių nematodų, dirvos kenkėjų, todėl EPPO regiono šalyse cheminiai produktai nuo nematodų ir dirvos kenkėjų naudojami tik išimtinais atvejais. Avietės turi būti sodinamos ne arčiau kaip 600 m nuo natūraliai augančių aviečių, kad neužsikrėstų kenkėjais ir virusais.

3. Dažniausiai uogakrūmių derlius nuimamas mechanizuotai, jie yra pažeidžiami mechaniškai. Todėl negalima kombainuoti šlapių uogakrūmių. Po kombainavimo uogakrūmius nuo ligų ir kenkėjų, kiek įmanoma greičiau reikia nupurkšti fungicidu ir insekticidu. Uogakrūmiai turi būti genimi. Pažeisti ligų ir kenkėjų ūgliai genimi ir pašalinami iš lauko. Negalima pertręšti uogakrūmių azoto trąšomis (tręšimas turi būti subalansuotas, atsižvelgiant į maisto medžiagų kiekį dirvoje). Negenėtų ir pertręštų uogakrūmių šakos išlūžinėja, susidaro palankesnės sąlygos plisti erkėms ir kitiems kenkėjams, blogiau purškiamas tirpalas išpurškiamas į krūmo vidines dalis.

4. Naudojant insekticidus rekomenduojama atkreipti dėmesį į jų toksiškumą naudingiems vabzdžiams.

5. GAAP labai svarbu, kad būtų naudojama purškimui tinkama technika, kuri turi būti inspektuojama. Purkštuvai turi būti tinkamai sukalibruoti, turi būti išpurškiamas reikiamas tirpalo kiekis į ha. Purkšti uogakrūmius ventiliatoriniais (ar kitais tik uogakrūmiams skirtais purkštuvais), nuo ligų ir kenkėjų optimaliausias vandens kiekis yra apie 500 l/ha, nuo piktžolių, purškiant herbicidus tiesiogiai ant piktžolių – apie 200 l/ha, o naudojant dirvinius herbicidus – 400 l ir daugiau. Vieno ha herbicidų norma turi būti skaičiuojama purškiamam plotui (kadangi dažniausiai purškiami tik uogakrūmių pokrūmiai). Purškiant pokrūmius nuo piktžolių, naudojami spec. purkštuvai su priedangomis. Turi būti parinkti tinkami purkštukai, važiavimo greitis bei slėgis. Purkšti negalima, jei vėjo greitis didesnis nei 2 m/s, po purškimo iki lietaus turi praeiti atitinkamas laikotarpis, jei lietus nulyja anksčiau, purškimą reikia kartoti. Purkšti galima esant oro temperatūrai +10-25°C (išskirtiniais atvejais, jei purškiama anksti pavasarį, prieš vegetaciją ar vegetacijos pabaigoje, vidutinė paros oro temperatūra neturi būti mažesnė kaip +4°C). Purškiant reikia stengtis, kad kuo mažesni būtų išpurkšto tirpalo nuostoliai.

6. Labai svarbu, kad nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo praeitų laikas, kuris yra nustatytas konkrečiai kiekvienai veikliajai medžiagai.

7. Lietuvoje svarbiausi uogakrūmiams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyviosios augalų apsaugos priemonės, yra šie:

7.1. Serbentų deguliai (Pseudopeziza ribis);

7.2. Serbentų tamsioji miltligė (Sphaerotheca mors – uvae);

7.3. Rūdys;

7.4. Serbentų šviesmargė (Mycosphaerella ribis);

7.5. Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea);

7.6. Aviečių žievėplaiša (Didymella applanata);

7.7. Aviečių šviesmargė (Septoria rubi);

7.8. Aviečių deguliai (Gloeosporium venetum);

7.9. Aviečių rūdys (Phragmidium rubi-idaei);

7.10. Miltligė (Sphaerotheca macularis);

7.11. Verticiliozė (Verticillium albo – atrum);

7.12. Bakterinis šaknų gumbas (Pseudomonas tumefaciens);

7.13. Amarai;

7.14. Serbentinės erkutės (Eriophyes ribis);

7.15. Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae);

7.16. Serbentinės kandys (Lampronia capitela);

7.17. Serbentiniai stiklasparniai (Synanthedon tipuliformis);

7.18. Lapsukiai;

7.19. Pjūkleliai;

7.20. Serbentiniai lapiniai gumbauodžiai (Dasyneura tetensi);

7.21. Serbentiniai ūgliniai gumbauodžiai (Resseliella ribis);

7.22. Paprastieji avietinukai (Byturus tomentosus);

7.23. Avietiniai žiedgraužiai (Anthonomus rubi);

7.24. Avietiniai gumbauodžiai (Lasioptera rubi);

7.25. Piktžolės.

Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų

8. Ruošiant standartų rinkinį apie Gerą augalų apsaugos praktiką, EPPO buvo svarstyta informacija apie specifines veikliąsias medžiagas, kurios yra naudojamos kai kuriose šalyse ir kaip tai suderinti su pagrindine GAAP strategija. Dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tam tikram tikslui reikia naudoti šalyje registruotus produktus.

Serbentų deguliai (Pseudopeziza ribis)

Požymiai

9. Serga serbentai ir agrastai. Deguliai aptinkami ant lapų, vaiskočių, vaisių, jaunų ūglių. Ant lapų vasarą pasirodo smulkios, kampuotos arba apvalios dėmelės. Vėliau jos pasidaro juodos, blizgančiu paviršiumi. Smarkiai pažeisti lapai ruduoja, džiūsta, susisuka ir pirma laiko nukrinta. Ant lapkočių, vaiskočių ir vaisių dėmelės nedidelės, juodos, panašios į musių išskyras. Gali nudžiūti ūgliai ir šakos. Uogos lėtai noksta, būna kietos, neskanios. Sergantys krūmai žiemą gali apšalti. Žiemoja ligos sukėlėjo grybiena nukritusiuose lapuose ir sirgusiuose ūgliuose. Sporas platina vėjas, lietus, vabzdžiai. Labai žalinga drėgno, vėsaus klimato vietovėse. Yra veislių, jautrių deguliams.

Pagrindinė strategija

10. Liga lengvai įveikiama uogakrūmius purškiant fungicidais. Visiškai apsaugai reikalingi 3-4 purškimai, pirmasis atliekamas prieš žydėjimą. Esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, kai vegetacijos sezonas yra drėgnas, reikia papildomai purkšti nuėmus derlių.

Pagrindiniai fungicidai

11. Lietuvos Respublikoje nuo serbentų degulių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas, ditianonas, krezoksim metilas. Taip pat efektyvus penkonazolas, kuris registruotas serbentams nuo miltligės.

Serbentų tamsioji miltligė (Sphaerotheca mors – uvae)

Požymiai

12. Serga serbentai ir agrastai. Serbentų jauni ūgliai, lapai, uogos apsitraukia pilkšvu, retu, miltuotu apnašu. Sendama grybiena sutankėja, paruduoja. Sergantys lapai susisuka ir nukrinta, ūgliai deformuojasi ir žiemą nušąla. Uogos lėtai noksta, netinka maistui, suplyšinėja ir nukrinta. Grybienos veltinyje išauga tamsiai rudi rutuliški grybo kleistoteciai. Jie žiemoja nukritusiuose lapuose, uogose ir ant ūglių. Pažeistuose ūgliuose gali žiemoti ir sukėlėjo grybiena. Ligai plisti palankiausia, kai būna 90-100 % santykinė oro drėgmė ir +17-28oC temperatūra. Miltligė labiau plinta, kai uogakrūmiai būna pertręšti azoto trąšomis. Įtakos ligai plisti taip pat turi serbentų veislės jautrumas ligai.

Pagrindinė strategija

13. Auginti atsparesnių miltligei veislių serbentus. Ligą kontroliuoti purškiant sisteminiais fungicidais: pirmasis purškimas prieš žydėjimą, vėliau purkšti kas 10-14 dienų, esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, 1-2 kartus purkšti nuėmus derlių. Norint gauti gerų rezultatų, fungicido tirpalo reikia išpurkšti nuo 1000 l/ha iki 2000 l/ha. Veiksminga laiku genėti krūmus ir tręšti subalansuotomis trąšomis. Vešliai augantys, pertręšti azoto trąšomis vaiskrūmiai serga dar labiau.

Pagrindiniai fungicidai

14. Lietuvos Respublikoje nuo serbentų tamsiosios miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ditianonas, krezoksim metilas, penkonazolas.

Rūdys

Požymiai

15. Serbentų veimutrūdės (Cronartium ribicola) stipriausiai pažeidžia juoduosius serbentus, tačiau kartais aptinkama ant agrastų bei kitų rūšių serbentų. Pažeidžia tik lapus. Apie vidurvasarį viršutinėje lapo pusėje susiformuoja geltonos, nelygiai išsidėsčiusios dėmės. Apatinėje lapo pusėje formuojasi smulkios, oranžinės, plyštančios pūslelės – grybo uredosorai. Uredosporas oro srovės nuneša ant kitų serbentų lapų. Netrukus uredosporų vietoje išauga pilkšvi, ruduojantys šereliai. Rudenį jie padengia visą apatinę lapų pusę. Labai pažeisti lapai paruduoja ir pirma laiko nukrinta. Vasarą sporoms plisti labai palankus drėgnas ir šiltas oras. Šios sporos rudenį užkrečia veimutines ir kitas penkiaspygles pušis (Pinus strobus), joms padarydamos nemažą žalą. Pavasarį ant pušų išsivysčiusios sporos užkrečia serbentus. Pažeisti lapai nukrenta 1-1,5 mėn. anksčiau laiko, todėl kitais metais nesusiformuoja žiediniai pumpurai, krūmai tampa jautrūs šalčiams. Atsparių veislių nėra.

16. Serbentų viksvinės rūdys (Puccinia ribesii-caricis) pažeidžia lapus, užuomazgas, žiedus, vaiskočius ir net jaunus žalius serbentų ūglius, vėliau – uogų užuomazgas. Masiškiausiai grybo bazidiosporomis uogakrūmiai apsikrečia žydėdami.

17. Ant užsikrėtusių augalo dalių atsiranda rausvai rudos ar geltonai oranžinės dėmės. Vėliau jos iškyla ir virsta akytais spuogais. Netrukus apatinėje lapų pusėje ir ant kitų sergančių augalo dalių susiformuoja smulkiai korėti, oranžiniai ecidžių telkiniai, panašūs į geltonas pagalvėles su įdubimais. Juose subręsta daugybė sporų, kurios užkrečia viksvas (Carex spp.). Ligos sukėlėjas toliau vystosi ant viksvų, kur ir peržiemoja, o pavasarį apkrečia serbentus. Pažeisti lapai pradeda raitytis, lapkočiai, vaiskočiai ir ūgliai iškrypsta, uogos auga nesimetriškos, susitraukia, netinka maistui ir dažnai nukrinta. Ant serbentų ligų sukėlėjo sporos per sezoną išsivysto tik kartą, pirmoje vegetacijos pusėje. Antroje vasaros pusėje ligos požymiai ne tokie ryškūs. Ligos plitimą skatina drėgnas oras pavasarį.

Pagrindinė strategija

18. Greta agrastų ir serbentų nelaikyti viksvynų, nusausinti, neauginti pušų. Purkšti fungicidais: 1-2 kartus prieš žydėjimą ir nuėmus derlių.

Pagrindiniai fungicidai

19. Lietuvos Respublikoje nuo rūdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas, ditianonas, krezoksim metilas, penkonazolas.

Serbentų šviesmargė (Mycosphaerella ribis)

Požymiai

20. Serga serbentai ir agrastai. Šviesmargė aptinkama ant lapų, kartais ant uogų ir nesumedėjusių ūglių. Pažeistose vietose atsiranda iš pradžių rudos, vėliau nešvariai baltos ar pilkšvos dėmelės, nuo sveikų audinių atsiribojusios tamsiai ruda juostele. Smarkiau pažeisti lapai džiūsta, susisuka ir nukrinta jau rugpjūčio mėnesį. Tokie krūmai nusilpsta, jų uogos neprinoksta. Pačios uogos suserga vėlai. Susidaro panašios dėmelės kaip ir ant lapų, tik šiek tiek įdubusios. Dėmelių vietose audinys gali plyšti. Žiemoja ligos sukėlėjo piknosporos nukritusiuose lapuose. Kai lietingi orai, susidaro palankios sąlygos ligai plisti, nes sukėlėjo aukšliasporės dygsta tik vandens lašuose ir apkrečia lapus iš apatinės pusės. Mažiau atsparūs senesnių augalo dalių lapai. Svarbus veislių jautrumas šviesmargei.

Pagrindinė strategija

21. Tokia pati kaip ir nuo serbentų degulių.

Pagrindiniai fungicidai

22. Lietuvos Respublikoje nuo serbentų šviesmargės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas ir ditianonas. Taip pat efektyvus penkonazolas, kuris registruotas serbentams nuo miltligės.

Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea)

Požymiai

23. Labiau plinta ir daugiau žalos padaro lietingą vasarą. Pilkasis kekeras dažniausiai pažeidžia aviečių ir serbentų uogas. Augalai puviniu gali užsikrėsti žydėjimo metu, vėliau suserga pernokusios, mechaniškai sužalotos uogos. Ant jų atsiranda minkštų, rudų su puriu pilku pelėsiu dėmių. Dulkančias pelėsio konidijas platina vėjas ir lietus. Puvinys gali greitai apimti ir nuskintas uogas, jeigu tarp jų būna sergančių. Pūdamos uogos traukiasi, kietėja ir virsta mumijomis. Pilkasis kekeras žiemoja sergančiose augalų dalyse, jų liekanose ir gyvena kaip saprofitas.

Pagrindinė strategija

24. EPPO regionuose rekomenduojama purkšti fungicidais žydėjimo metu.

Atsparumo strategija

25. EPPO regione nustatytas B.cinerea atsparumas benzimidazolų grupės fungicidams tiek avietėse, tiek serbentuose. Nustatytas B.cinerea atsparumas dikarboksimidinų grupės fungicidams serbentuose.

Pagrindiniai fungicidai

26. Lietuvos Respublikoje avietėms nuo pilkojo puvinio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ditianonas, tolylfluanidas, penkonazolas, viklozolinas (aviečių dauginimui).

Aviečių žievėplaiša (Didymella applanata)

Požymiai

27. Pavojingiausia ir labiausiai paplitusi grybinė aviečių liga pažeidžia jaunus ūglius, pumpurus, lapkočius, retkarčiais lapus. Labiausiai nukenčia stiebai, ant jų atsiranda ryškiausių ligos požymių. Artėjant vidurvasariui ir vėliau ant jaunų stiebų aplink lapų išaugimo vietą atsiranda stambių, ištįsusių, rausvai violetinių arba violetiniai rudų dėmių, kurios plečiasi išilgai, o padidėjusios apjuosia visą ūglį. Stiebams medėjant, dėmių vietose žievė truputį pašviesėja, apdžiūsta, įdumba, paskui atšoksta, supleišėja, susiraito. Ligos apimti stiebai nusilpsta, kitais metais dažnai nesulapoja, o sulapojusieji menkai arba visai nedera. Ligoti stiebai nudžiūsta arba žiemą stipriai pašąla. Kai kada žūsta žievėplaišos pažeisti pumpurai. Sergantys uogakrūmiai leidžia daug silpnų ūglių. Neretai liga plinta su užkrėsta sodinamąja medžiaga. Žievėplaiša ypač kenksminga sodinukams, nes užsikrėtę jie blogai prigyja. Liga labiausiai plinta lietingu ir šiltu oru, ypač kai augalai auga per tankiai. Grybo sporos subręsta liepos – rugpjūčio mėnesiais. Drėgnu oru užsikrečia vis nauji augalai, žiemoja pažeistuose ūgliuose ir pumpuruose.

Pagrindinė strategija

28. Liga lengvai kontroliuojama uogakrūmius purškiant fungicidais. Pilnai apsaugai reikalingi 3-4 purškimai, pirmasis atliekamas prieš žydėjimą. Esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, kai vegetacijos sezonas yra drėgnas, reikalingi papildomi purškimai nuėmus derlių.

Pagrindiniai fungicidai

29. Lietuvos Respublikoje avietėms registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas, ditianonas, penkonazolas, tolylfluanidas, vinklozolinas (aviečių dauginimui).

Aviečių šviesmargė (Septoria rubi)

Požymiai

30. Pažeidžiami lapai, stiebai, kartais ir ūgliai. Ant lapų atsiranda rausvai rusvų smulkių dėmelių, kurių vidurys vėliau pabąla, išryškėja juodai rudi taškeliai (grybo piknidžių viršūnėlės). Dėmių vietose lapalakštis dažnai ištrupa, o smarkiai ligos apimti lapai pagelsta ir anksčiau nukrinta. Ant stiebų tokių dėmių vietose paviršiniai audiniai suplyšta ir lupasi. Pažeisti stiebai žiemą dažniau iššąla ar nudžiūsta nederėję. Avietės grybo piknosporomis apsikrečia visą vasarą, o rudenį suserga vienamečiai stiebai, dažniausiai apatinė dalis prie pumpurų ar lapkočių. Grybo sporos ir grybiena žiemoja negyvuose žievės audiniuose ir nukritusiuose lapuose. Pirmieji ligos požymiai pasirodo birželio pradžioje, o labiausiai išplinta, kai prinoksta uogos. Drėgni, vėsūs orai labai palankūs ligai plisti. Šviesmargė plinta kartu su sodinamąja medžiaga.

Pagrindinė strategija

31. Liga lengvai nugalima uogakrūmius purškiant fungicidais. Visiškai apsaugai reikalingi 3-4 purškimai, pirmasis atliekamas prieš žydėjimą. Esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, kai vegetacijos sezonas yra drėgnas, reikia papildomai purkšti nuėmus derlių.

Pagrindiniai fungicidai

32. Lietuvos Respublikoje nuo aviečių šviesmargės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas ir ditianonas. Taip pat efektyvūs penkonazolas ir tolylfluanidas, kurie registruoti avietėms nuo kitų ligų.

Aviečių deguliai (antraknozė) (Gloeosporium venetum)

Požymiai

33. Liga dažniausiai apima stiebus ir ūglius, rečiau – lapus, lapkočius, užuomazgas, vaiskočius, kartais uogas. Deguliai žalingesni šiltą, lietingą vasarą, ypač tankiuose avietynuose. Apsikrečia tik jauni stiebai arba jų dalys, labiausiai jautrios 10-30 cm aukščio atžalos. Ant stiebų susidaro baltos ar pilkšvos, smulkios, apvalios, įdubusios, susiliejančios dėmės su plačiu, tamsiai violetiniu arba raudonai juodu apvadu. Dėmės išmėtytos netaisyklingai, dažnai susilieja į vieną stambią dėmę, sudaro išilginius įdubimus, audiniai sukamštėja ir sutrūkinėja, stiebai ima džiūti, audiniai įplyšta, nukara. Sergantys augalai neatsparūs šalčiams ne tik žiemą, bet ir pavasarį, prasčiau dera arba nudžiūsta. Ant lapų susidaro nedidelės, apskritos, pilkšvos dėmelės su rausvu ar violetiniu apvadu, dažniausiai jos būna išilgai gyslų ir lapų pakraščiuose. Ant lapkočių dėmelės smulkios, įdubusios. Joms susiliejus, žievė įplyšta. Uogos serga labai retai, o sergančios sukietėja, virsta mumijomis. Parazito grybiena žiemoja stiebuose ir nukritusiuose lapuose. Anksti pavasarį grybo sporos apkrečia jaunus, besiskleidžiančius lapus.

Pagrindinė strategija

34. Paremta bendra aviečių apsaugos nuo ligų programa, svarbiausias aspektas būtų pakankamas purškiamo tirpalo kiekis (1000-2000 l/ha).

Pagrindiniai fungicidai

35. Lietuvos Respublikoje nuo aviečių degulių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas, ditianonas, tolylfluanidas.

Aviečių rūdys (Phragmidium rubi-idaei)

Požymiai

36. Lietuvoje kol kas aptinkama tik ant lapų, nors gali sirgti ir stiebai bei ūgliai. Tai dažna, ypač laukinių aviečių lapų liga, kuri daugiau žalos padaro lietingą, šiltą vasarą. Vasaros pradžioje ant žemutinių, o vėliau ir ant jaunų lapų viršutinės pusės atsiranda apvalių, kiek iškilusių geltonų spuogų, o apatinėje lapų pusėje po 2-3 savaičių susidaro labai smulkūs, gelsvai oranžiniai dulkingi spuogeliai, kurie per vasarą formuojasi keletą kartų ir apima vis naujus lapus. Rudenį vietoje vasarinių sporų apatinėje lapų pusėje susidaro juodai rudos sporos. Smarkiai ligos apnikti lapai anksčiau nukrinta. Sporos žiemoja ant nukritusių lapų, o pavasarį apkrečia jaunus lapus. Jaunus aviečių stiebus bei ūglius pavasarį apkrečia bazidiosporos. Ligos pažeistose vietose susidaro spuogeliai, panašiai kaip ir ant lapų, stiebai gali suplyšinėti, o smarkiau pažeisti – nudžiūti (grybiena peržiemoja giliai įaugusi į audinius). Sausą vasarą rūdys neišplinta.

Pagrindinė strategija

37. Greta kultūrinio avietyno neauginti laukinių aviečių. Purškiama fungicidais prieš skleidžiantis pumpurams, nuskynus uogas.

Pagrindiniai fungicidai

38. Lietuvos Respublikoje nuo aviečių rūdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas ir ditianonas. Taip pat efektyvus penkonazolas, registruotas avietėms nuo kitų ligų.

Miltligė (Sphaerotheca macularis)

Požymiai

39. Lietuvoje mažai paplitusi. Ji gali pažeisti uogas, kurios būna lyg apibarstytos miltais. Tokios uogos netinkamos vartoti. Grybas pažeidžia jautresnių veislių aviečių ūglių viršūnėles ir viršutinius lapus ypač karštu ir drėgnu oru. Abiejose lapų pusėse atsiranda pilkšvai balzganas, voratinkliškas valktis, kuris drėgnu metu būna ryškesnis, lyg miltuotas.

Pagrindinė strategija

40. Panaši kaip nuo žievėplaišos. Ypač efektyvu auginti avietes siauromis juostomis, kad jos gerai vėdintųsi. Auginti atsparesnių veislių avietes.

Pagrindiniai fungicidai

41. Lietuvos Respublikoje nuo aviečių miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – tolylfluanidas. Taip pat efektyvus penkonazolas, registruotas avietėms nuo kitų ligų.

Verticiliozė (Verticillium albo – atrum)

Požymiai

42. Sukėlėjas gyvena viršutiniame 30 cm dirvos sluoksnyje ir 10-14 metų gali išlikti netgi be augalo šeimininko. Labiau plinta blogai drenuotose dirvose, šaltu, drėgnu oru. Sergančių augalų stiebų viršūnėlės pradeda gelsti ir vysti, lapai (pradedant nuo apatinių) džiūsta. Stiebai lėčiau auga, įgyja melsvą atspalvį, ant žievės atsiranda tamsiai mėlynų arba violetinių pailgų dėmių, jų vietoje žievė sutrūkinėja. Grybas patenka į augalą per šaknų žievę ir vandens indais plinta tolyn. Apytakos audiniai paruduoja, stiebai nudžiūsta arba kitais metais menkai dera. Liga dažniausiai plinta židiniais. Verticiliozė plinta su pažeistais sodinukais ir per dirvą, kai avietės auginamos po netinkamų priešsėlių.

Pagrindinė strategija

43. Vystantys augalai nedelsiant išraunami. Ligos pradžioje sunaikinami jos židiniai. Avietės nesodinamos po braškių, bulvių, pomidorų, agurkų, cukinijų, nes jie gali sirgti verticilioze. Avietės auginamos puriose, laidžiose dirvose.

Bakterinis šaknų gumbas (Pseudomonas tumefaciens)

Požymiai

44. Sukėlėjas pažeidžia šaknis ir apatinę stiebo dalį (30-40 cm nuo žemės paviršiaus). Kad avietės serga šaknų gumbu, galima įtarti, jeigu stiebai ploni ir menkai dera. Jeigu išaugų ant stiebo nematyti, būtina patikrinti krūmo stiebus ties šaknies kakleliu arba pačias šaknis. Ten gali būti įvairaus dydžio išaugų, kurios jaunos – šviesios ir minkštos, o sendamos paruduoja, sukietėja, susiraukšlėja. Bakterijos patenka per šaknų žaizdas, pjūvius, sutrūkinėjusius stiebus ir išskiria medžiagas, kurios skatina daugintis ląsteles. Kai gumbai suyra, bakterijos patenka į žemę ir ją užteršia (be ligotų augalų liekanų žemėje laikosi tik vienerius – dvejus metus). Su vandeniu, oro srovėmis ir kitais būdais greitai plinta. Mažiau pasireiškia rūgštesnėse dirvose. Daugiau žalos padaro aviečių dauginimo plotuose.

Pagrindinė strategija

45. Reikia atidžiai patikrinti sodinamas avietes, nesodinti sergančių. Avietes sodinti į neužkrėstą dirvą, kurioje prieš tai porą metų auginti javai. Negalima aviečių sodinti ir dauginti ten, kur augo sodo augalai (obelys, kriaušės, abrikosai, vyšnios, slyvos, svarainiai) ir runkeliai. Auginti avietes puriose dirvose, neleisti sutankėti. Speciali cheminė apsauga netaikoma. Smarkiai ligos apniktą avietyną reikia sunaikinti.

Amarai

Požymiai

46. Serbentiniai amarai (Cryptomyzus ribis) daugiausia kenkia serbentams. Amarai apatinėje lapų pusėje čiulpia sultis. Pažeistose vietose susidaro stambios, gelsvai žalsvos pūslės, kurios vėliau parausta. Smarkiai pažeisti lapai deformuojasi. Agrastiniai amarai (Aphis grossulariae) kenkia agrastams ir serbentams, o avietiniai amarai (Aphis idaei) – avietėms. Dažniausiai šie amarai čiulpia ūglių bei viršūninių lapų sultis. Pažeisti ūgliai deformuojasi, viršūnėse lapai susiraito ir susitraukia į kuokštus. Be tiesioginės žalos amarai platina virusines augalų ligas. Labiausiai amarai išplinta, kai vegetacijos metu sausa ir šilta.

Pagrindinė strategija

47. Purkšti nuo amarų kiaušinėlių prieš vegetaciją ovicidų, registruotų Lietuvoje nėra, todėl insekticidai naudojami vegetacijos metu, kai labai išplinta amarai: prieš žydėjimą, po žydėjimo ar nuėmus derlių.

Pagrindiniai insekticidai

48. Lietuvos Respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: triazamatas (serbentai), deltametrinas (serbentai agrastai), alfa cipermetrinas (visi uogakrūmiai), lambdacihalotrinas (visi dauginimui skirti uogakrūmiai).

Serbentinės erkutės (Eriophyes ribis)

Požymiai

49. Kenkia juodiesiems, rečiau kitiems serbentams. Erkės gyvena pumpuruose ir čiulpia jų sultis. Pažeidimo simptomai matomi pavasarį. Erkių pažeisti pumpurai išsipučia, tampa rutuliški ir neišsprogę nudžiūsta. Viename pumpure gali būti 2-3tūkstančiai erkučių. Kai kenkėjų yra labai gausiai, serbentai nustoja derėti ir per kelerius metus gali visai nudžiūti. Šie kenkėjai labiau plinta, kai sausa ir karšta, dauginant, jei yra užkrėsti ūgliai ar krūmai. Erkės platina virusinę ligą – žiedų pilnavidurę.

Pagrindinė strategija

50. Sodinti tik sveiką, neužkrėstą erkutėmis sodinamąją medžiagą. Optimaliausia akaricidus nuo serbentinių erkučių naudoti, kai iš senų pumpurų pradeda migruoti jaunos išsiritusios erkučių lervos ant jaunų besivystančių pumpurų, todėl purkšti akaricidais reikia prieš pat ir po žydėjimo (59 ir 69 tarpsniai pagal BBCH skalę), jei pavasarį ant ūglių pastebimi išsipūtę, sustorėję pumpurai.

Pagrindiniai akaricidai

51. Lietuvos Respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo serbentinių erkučių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – lambdacihalotrinas (dauginimui skirtuose plotuose).

Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae)

Požymiai

52. Kenkėjai pažeidžia serbentus, avietes ir kitus augalus. Polifagai. Erkės veisiasi ir minta apatinėje lapų pusėje. Pažeistų lapų viršutinėje pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių. Jos susilieja, lapai gelsta ir džiūsta. Apnikti augalai skursta, augalai mažai dera, vėliau žūsta. Apatinėje lapų pusėje galima įžiūrėti plonus voratinklius, tarp kurių ropoja paprasta akimi sunkiai įžiūrimos erkės. Labai pažeistų augalų derlius būna mažas ir blogos kokybės. Erkės išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos. Labai palankios sąlygos erkėms plisti, kai sausa ir karšta. Per metus išsivysto 4-12 kartų, priklausomai nuo oro sąlygų.

Pagrindinė strategija

53. Prieš žydėjimą ir po derliaus nuėmimo patikrinama, ar serbentų lapai nėra apnikti erkių. Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina paprastųjų voratinklinių erkių gausumą. Todėl reikia naudoti tuos akaricidus, kurie mažai toksiški grobuoniškoms erkėms. Akaricidai nuo paprastųjų voratinklinių erkių naudojami, kai jos labai išplinta (jei randamos vidutiniškai 3-5 erkės ant lapo). Akaricidai gali būti naudojami prieš pat serbentų žydėjimą, po žydėjimo ir nuėmus derlių (59, 69 ir 91 tarpsniai pagal BBCH skalę).

Pagrindiniai akaricidai

54. Lietuvos Respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo paprastųjų voratinklinių erkių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – lambdacihalotrinas (dauginimui skirtuose plotuose).

Serbentinės kandys (Lampronia capitela)

Požymiai

55. Plačiai paplitę kenkėjai tiek individualiuose, tiek didesniuose serbentynuose. Vikšrai išgraužia baltųjų, raudonųjų, juodųjų serbentų pumpurų vidų. Pažeistų pumpurų paviršiuje matyti krūvelės išmatų, apraizgytų voratinkliais. Pumpurai nudžiūsta. Jų šonuose matyti maža skylutė – kandies vikšro išlindimo anga. Kenkėjai vikšrai žiemoja po žievės atplaišomis. Anksti pavasarį jie įsigraužia į pumpurus. Jauni vikšrai būna raudonos, o užaugę – žalios spalvos. Vienas vikšras išgraužia keletą pumpurų. Serbentams baigiant žydėti, pradeda skraidyti drugiai. Patelės deda kiaušinėlius į žalias uogų užuomazgas. Išsivystę vikšrai išgraužia jaunas sėklas. Pažeistos uogos anksčiau už kitas prinoksta ir lengvai pastebimos. Kenkėjai ypač išplitę senesniuose, apleistuose serbentynuose.

Pagrindinė strategija

56. Nuo šių kenkėjų insekticidais purškiama labai anksti pavasarį, brinkstant pumpurams, kai pumpurai būna šviesiai nusispalvinę, bet pirmieji lapeliai dar neprasiskleidę (01 tarpsnis pagal BBCH skalę).

Pagrindiniai insekticidai

57. Lietuvos Respublikoje serbentų apsaugai nuo šių kandžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – alfa-cipermetrinas.

Serbentiniai stiklasparniai (Synanthedon tipuliformis)

Požymiai

58. Balti, turintys rusvą galvą stiklasparnių vikšrai iš vidaus graužia juodųjų, rečiau kitų serbentų ir agrastų ūglių šerdį. Pavasarį pažeistos šakutės nustoja augusios, lapai nuvysta ir nudžiūsta. Šis kenkėjas vystosi dvejus metus. Žiemoja įvairaus amžiaus vikšrai pažeistų šakučių viduje. Pavasarį užaugusieji išgraužia išlėkimo angas, pasigamina kokonus ir virsta lėliukėmis, o jauni maitinasi ir dar kartą žiemoja. Pažeidimų simptomai ryškiausi nokstant uogoms. Lietuvoje šie kenkėjai gana dažni, ypač apleistuose serbentynuose.

Pagrindinė strategija

59. Serbentus sunku apsaugoti nuo šių kenkėjų, kadangi vikšrai vystosi šakų viduje. Todėl, kiek įmanoma, pažeisti, džiūstantys ūgliai genimi ir sunaikinami. Pradėjus plisti šiems kenkėjams, labai svarbu laiku panaudoti insekticidus: purškiama 2-3 savaitės po serbentų žydėjimo, o jei stiklasparniai labai išplitę, purškimai kartojami kas 7 dienos.

Pagrindiniai insekticidai

60. Lietuvos respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo serbentinių stiklasparnių specifinių insekticidų registruota nėra, tačiau nuo šių kenkėjų efektyvūs kiti registruoti nuo serbentų kenkėjų insekticidai.

Lapsukiai

Požymiai

61. Serbentams dažniausiai kenkia serbentiniai lapsukiai (Pandemis ribeana), rožiniai lapsukiai (Archips rosana). Serbentinių lapsukių vikšrai apgraužia sprogstančius pumpurus, lapus bei vaisius, vėliau lapus susuka į voratinklį.

Pagrindinė strategija

62. Nuo lapsukių insekticidai naudojami prieš pat ir po žydėjimo (59 ir 69 tarpsniai pagal BBCH skalę).

Pagrindiniai insekticidai

63. Lietuvos Respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo lapsukių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas (išskyrus avietes), alfa cipermetrinas bei lambdacihalotrinas (dauginimui skirtuose plotuose).

Pjūkleliai

Požymiai

64. Geltonieji agrastiniai (Pteronidea ribesii) bei šviesiakojai agrastiniai (Pristiphora pallipes) pjūkleliai kenkia agrastams ir serbentams. Kenkėjų šviesiai ar melsvai žalios spalvos lervos skeletuoja, griaužia lapus. Kenkėjams gausiai išplitus, lervos gali per 1-2 savaites nugraužti visus lapus, palikdamos tik lapų gyslas ir lapkočius. Serbentinių uoginių pjūklelių (Pachynematus pumilio) lervos iš vidaus graužia juodųjų serbentų uogų minkštimą ir sėklas. Uogos deformuojasi, pasidaro briaunuotos, greičiau prinoksta, pajuoduoja, dažnai prieš laiką nubyra. Pjūkleliai išplinta, kai yra labai šilta ir drėgna.

Pagrindinė strategija

65. Nuo pjūklelių insekticidai naudojami po žydėjimo (59 tarpsnis pagal BBCH skalę) ir esant reikalui nuėmus derlių.

Pagrindiniai insekticidai

66. Lietuvos Respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas (išskyrus avietes), alfa cipermetrinas bei lambdacihalotrinas (dauginimui skirtuose plotuose).

Serbentiniai lapiniai gumbauodžiai (Dasyneura tetensi)

Požymiai

67. Kenkia serbentams, mažiau agrastams. Paplitę visuose didesniuose, jaunuose, gerai tręšiamuose ir prižiūrimuose serbentynuose. Kenkėjai žiemoja kokonuose dirvoje po krūmais, suaugėliai pradeda skraidyti žydint serbentams. Suaugę uodeliai – apie 1,5 mm, gelsvai rudos spalvos. Patelės kiaušinėlius deda į neišsiskleidusius lapus viršutiniuose ūgliuose. Išsiritusios lervos gyvena susisukusiuose lapuose. Pažeisti lapai nustoja augti, susisuka, deformuojasi, kartais nudžiūsta. Per metus išsivysto kelios kenkėjų generacijos. Tai vienas žalingiausių kenkėjų dideliuose, derančiuose serbentynuose.

Pagrindinė strategija

68. Anksti žydintys uogakrūmiai purškiami insekticidais tuoj po žydėjimo, o vėlai žydinčių – prieš pat žydėjimą. Labai išplitus šiems kenkėjams, purškimas kartojamas po 7-10 dienų.

Pagrindiniai insekticidai

69. Lietuvos Respublikoje serbentų, agrastų apsaugai nuo lapinių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas ir alfa cipermetrinas.

Serbentiniai ūgliniai gumbauodžiai (Resseliella ribis)

Požymiai

70. Pažeidžia vienamečius ir dvimečius serbentų ūglius prie žemės paviršiaus. Daugiau žalos padaro dauginimo plotuose, tačiau gali pažeisti derančius serbentynus. Ypač daug žalos kenkėjai padaro, kai būna mechaniškai pažeisti serbentų ūgliai. Per metus gali išsivystyti kelios šių kenkėjų kartos.

Pagrindinė strategija

71. Pirmą kartą uogakrūmiai purškiami insekticidais tuoj po žydėjimo, o vėlai žydinčių – prieš pat žydėjimą. Labai išplitus šiems kenkėjams, purškimas kartojamas po 7-10 dienų. Paskutinį kartą galima purkšti tuoj po derliaus nuėmimo.

Pagrindiniai insekticidai

72. Lietuvos Respublikoje serbentų, agrastų apsaugai nuo ūglinių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas ir alfa cipermetrinas.

Paprastieji avietinukai (Byturus tomentosus)

Požymiai

73. Kenkia avietėms. Vabalai braškių lapuose bei žiedlapiuose išgraužia skyles, o jų lervos gadina besiskleidžiančius žiedpumpurius, žiedus, o vėliau užuomazgas ir uogas.

Pagrindinė strategija

74. Purškiama insekticidais prieš ir po žydėjimo.

Pagrindiniai insekticidai

75. Lietuvos Respublikoje aviečių apsaugai nuo avietinukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – alfa cipermetrinas.

Avietiniai žiedgraužiai (Anthonomus rubi)

Požymiai

76. Pavasarį vabalai aviečių lapuose bei žiedlapiuose išgraužia mažas skyles, o jų patelės pagraužia žiedpumpurių žiedkočius ir deda kiaušinėlius į žiedpumpurius. Pažeistas žiedpumpuris iš karto nukrinta arba parudavęs kybo kurį laiką ant žiedkočio. Šie kenkėjai paplitę visur, kur auginamos avietės ir braškės.

Pagrindinė strategija

77. Labai išplitus šiems kenkėjams, gali reikti avietes purkšti insekticidais du kartus: 10-14 d. prieš aviečių žydėjimą ir prieš pat žydėjimą.

Pagrindiniai insekticidai

78. Lietuvos Respublikoje aviečių apsaugai nuo avietinių žiedgraužių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – alfa cipermetrinas.

Avietiniai gumbauodžiai (Lasioptera rubi)

Požymiai

79. Gumbauodžių lervos gyvena stiebų viduje, o pažeistose vietose stiebai sustorėja, išsipučia, susidaro gumbai. Stiebai nudžiūsta.

Pagrindinė strategija

80. Anksti pavasarį pažeistus aviečių stiebus reikia išgenėti ir sunaikinti. Labai išplitus šiems kenkėjams, avietės gali būti purškiamos insekticidais du kartus: kai jauni ūgliai užauga iki 20-30 cm ir nuėmus derlių.

Pagrindiniai insekticidai

81. Lietuvos Respublikoje aviečių apsaugai nuo avietinių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – alfa cipermetrinas.

Piktžolės

Požymiai

82. Uoginiai augalai paprastai auginami eilėmis, tarp kurių paliekami 3 m tarpai. Pasodinus tarpueiliuose pasėjamos daugiametės žolės, kurios vegetacijos metu 4-6 kartus šienaujamos. Rečiau tarpueiliuose žolės nesėjamos, o dirbamas pūdymas. Pokrūmiuose paliekamas apie 100 m2 – herbicidinis pūdymas, kur piktžolės naikinamos naudojant dirvinius herbicidus ar tiesiogiai purškiamos sudygusios piktžolės. GAAP rekomenduoja vietoj herbicidinio pūdymo pokrūmius mulčiuoti.

83. Uogakrūmių pokrūmiuose labiausiai plinta:

83.1. Vienametės vienaskiltės: vienametės miglės (Poa anua), dirvinės smilguolės (Apera spicaventi), paprastosios rietmenės (Echinochloa crusgalli), šerytės (Setaria spp.) ir kt.;

83.2. Daugiametės vienaskiltės: paprastieji varpučiai (Agropyron repens), kiek mažiau baltosios smilgos (Agrostis stolonifera);

83.3. Vienametės dviskiltės: bekvapės ramunės (Matricaria inodora), baltosios balandos (Chenopodium album), dirvinės aklės (Galeopsis tetrahit), trikertės žvaginės (Capsella bursa pastoris), rūgčiai (Polygonum spp.), kibieji lipikai (Galium aparine), dirvinės čiužutės (Thlapsi arvensis), dirvinės veronikos (Veronica arvensis), notrelės (Lamium spp.) ir kt.;

83.4. Daugiametės dviskiltės piktžolės: paprastosios kiaulpienės (Taraxacum officinale), dirvinės ūsnys (Cirsium arvense), dirviniai vijokliai (Convolvulus arvensis), rūgštynės (Rumex spp.), dirviniai asiūkliai (Equisetum arvense), paprastieji kiečiai (Artemisia vulgaris), dirvinės pienės (Sonchus arvensis) ir kt.

Pagrindinė strategija

84. Prieš uogakrūmių sodinimą ruošiant dirvą, visų pirma reikia išnaikinti piktžoles glifosatu.

85. Derančių uogakrūmių pokrūmiuose piktžolės naikinamos herbicidais vegetacijos metu.

86. Lietuvos Respublikoje uogakrūmiams nuo piktžolių šiuo metu specifinių herbicidų registruotų nėra.

 

Suderinta su EPPO

standartu PP 2/26(1)