XVIII. SĖKLAVAISINIAI SODO AUGALAI
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) sėklavaisiniams sodo augalams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas vieningai su EPPO standartu PP 2/1(1) („Geros augalų apsaugos principai“). Standartas apima obelų (Malus x domestica) ir kriaušių (Pyrus communis) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas, kenkėjus ir piktžoles, apsaugos metodus.
2. Šis standartas taikomas įvairių tipų, konstrukcijų, jaunuose bei derančiuose sėklavaisių soduose, medelynuose.
3. Integruota sodų apsauga Lietuvoje nėra oficialiai patvirtinta. Šis standartas neapima visos integruotos apsaugos. Pavyzdžiui, GAAP rekomenduoja veikliąsias medžiagas, kurios negali būti naudojamos integruotoje apsaugoje. Tačiau kai kurie GAAP principai gali būti taikomi integruotoje sodų apsaugoje.
4. GAAP labai svarbu, kad būtų naudojama purškimui tinkama technika, kuri turi būti inspektuojama. Purkštuvai turi būti tinkamai sukalibruoti, turi būti išpurškiamas reikiamas tirpalo kiekis į ha. Purkšti sėklavaisius ventiliatoriniais (ar kitais tik sodams skirtais purkštuvais), nuo ligų ir kenkėjų optimaliausias vandens kiekis yra apie 700 l/ha, nuo piktžolių, purškiant herbicidus tiesiogiai ant piktžolių – apie 200 l/ha, o naudojant dirvinius herbicidus – 400 l ir daugiau. Vieno ha herbicidų norma turi būti skaičiuojama purškiamam plotui (kadangi dažniausiai purškiami tik pomedžiai). Purškiant pomedžius nuo piktžolių, naudojami spec. purkštuvai. Turi būti parinkti tinkami purkštukai, važiavimo greitis bei slėgis. Purkšti negalima, jei vėjo greitis didesnis 2 m/s, po purškimo iki lietaus turi praeiti atitinkamas laikotarpis, jei lietus nulyja anksčiau, purškimą reikia kartoti. Purkšti galima esant oro temperatūrai +10-25°C (išskirtiniais atvejais, jei purškiama anksti pavasarį, prieš vegetaciją ar vegetacijos pabaigoje, vidutinė paros oro temperatūra neturi būti mažesnė kaip +4°C). Purškiant reikia stengtis, kad kuo mažesni būtų išpurkšto tirpalo nuostoliai. Todėl jei sodas yra jaunas, purkšti reikia tik tais purkštukais, kurie apipurškia tik vaismedžius.
5. Labai svarbu, kad nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo praeitų laikas, kuris yra nustatytas konkrečiai kiekvienai veikliajai medžiagai.
6. Lietuvoje svarbiausi sėklavaisiniams sodo augalams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyviosios augalų apsaugos priemonės, yra šie:
6.1. Obelų ir kriaušių rauplės (Venturia inaequalis, Venturia pirina);
6.2. Obelų miltligė (Podosphaera leucotricha);
6.3. Obelų vėžys (Nectria galligena) ir kitos žievės ligos;
6.4. Šaknies kaklelio puvinys (Phytophthora cactorum);
6.5. Kriaušių rūdys (Gymnosporangium sabinae);
6.6. Obuolių ir kriaušių ligos sandėlyje;
6.7. Bakterinė degligė (Erwinia amylovora);
6.8. Bakterinis vėžys (Pseudomonas syringae pv. syringae);
6.9. Šaknų gumbas (Agrobacterium tumefaciens);
6.10. Virusai;
6.11. Amarai;
6.12. Obeliniai žiedgraužiai (Anthonomus pomorum);
6.13. Obuoliniai vaisėdžiai (Cydia pomonella);
6.14. Lapsukiai (Tortrix spp.);
6.15. Obuoliniai pjūkleliai (Hoplocampa testudinea);
6.16. Obelinės blakutės (Psylla malli);
6.17. Tripsai (Thrips spp.);
6.18. Raudonosios sodinės erkės (Panonychus ulmi);
6.19. Rusvosios sodinės erkės (Aculus schlechtendali);
6.20. Žiemsprindžiai;
6.21. Obelinės voratinklinės kandys (Yponomeuta malinellus);
6.22. Šermukšninės kandys (Argyresthia conjugella);
6.23. Kriaušiniai gumbauodžiai (Contarinia pyrivora);
6.24. Kriaušinės erkutės (Eriophyes pyri);
6.25. Piktžolės.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
7. Ruošiant standartų rinkinį apie Gerą augalų apsaugos praktiką, EPPO buvo svarstyta informacija apie specifines veikliąsias medžiagas, kurios yra naudojamos kai kuriose šalyse, ir kaip tai suderinti su pagrindine GAAP strategija. Dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tam tikram tikslui privalu naudoti šalyje registruotus produktus.
Obelų ir kriaušių rauplės (Venturia inaequalis, Venturia pirina)
Požymiai
8. Pavasarį arba vasaros pradžioje viršutinėje lapų pusėje atsiranda apvalių, neryškiais kontūrais, juosvai žalių, vėliau paruduojančių aksominių dėmelių. Jos didėja ir tankėja. Lapai dažnai pirma laiko nukrinta. Ant vaisių rauplių dėmelės būna apvalios, iš pradžių pilkšvai rudos, vėliau žalsvai juodos, ryškių kontūrų. Dėmelių vietoje odelė susiraukšlėja ir vaisiui augant, kartais sutrūkinėja. Anksti apsikrėtę vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti.
9. Rauplėtų ūglių žievė būna rudai dėmėta, sutrūkinėjusi. Ūgliai būna storesni, blogai auga, dažnai nudžiūsta. Žiemoja grybiena šakutėse, nukritusiuose lapuose, per žiemą išsivysto periteciai su aukšliais. Pavasarį, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia apie +9°C ir būna drėgnas oras, aukšliasporės pasklinda ir apkrečia lapus bei ūglius. Vasarą plinta konidijomis, jas platina lietaus lašai, išnešioja vėjas ir vabzdžiai.
Pagrindinė strategija
10. Nuo rauplių fungicidais purškiama kritiniu ligos pasireiškimo laiku, žaliojo kūgio tarpsniu, žiedpumpuriams rausvėjant ir po žydėjimo (07-09, 57, 69 augimo tarpsniais pagal BBCH skalę), vaisių užuomazgų – vaisių kritimo tarpsniu ir vaisiams augant (71,72, 74-75 augimo tarpsniai pagal BBCH skalę). Siekiant apsaugoti nuo pirminės infekcijos, labai svarbu nepavėluoti nupurkšti fungicidais pirmąjį kartą. Kitų purškimų laikas labai priklausys nuo meteorologinių sąlygų ir ligos vystymosi dinamikos. Žieminių veislių obelis reikėtų purkšti rugpjūčio mėnesį, kad obelų rauplės neplistų sandėlyje (75-77 augimo tarpsnis pagal BBCH skalę), taip pat labai svarbu rudenį atlikti purškimus karbamidu, lapams krintant, kad kuo mažiau ligos užkrato liktų kitiems metams. Produktus būtina keisti, kad sukėlėjai prie jų nepriprastų. Atsparumo padeda išvengti kontaktinių ir sisteminių fungicidų maišymas, skirtingo veikimo naudojimas, jų purškimas kritiškiausiais ligų pasireiškimo momentais.
Optimalus purškimo laiko nustatymas prognozavimo signalizatoriumi
11. Rauplių plitimas bei infekcijos lygis sode priklauso nuo meteorologinių sąlygų, temperatūros bei lapų paviršiaus drėgnumo trukmės. Todėl norint tiksliai nustatyti obelų apsaugos priemonių nuo rauplių panaudojimo laiką, reikia tiksliai žinoti, kada ir kokiu lygmeniu įvyksta rauplių infekcija. Prognozavimo signalizatorių METOS D sudaro: sensoriai, duomenų kaupimo ir apdorojimo įrenginys, kitos papildomos priemonės. Sensoriai ir duomenų kaupimo, apdorojimo ir atvaizdavimo įrenginys vegetacijos pradžioje montuojami sode. Sensoriai kas 12 min. fiksuoja oro parametrus ir duomenis siunčia į duomenų kaupimo, apdorojimo ir vaizdavimo įrenginį, kur pastarasis duomenis vaizduoja grafiškai ar displėjuje. Pateikiami visos paros duomenys (kas valandą): trijų lygių obelų rauplių infekcijos tikimybė (maža, vidutinė ir didelė infekcija), laikas, kada vyko infekcija, kiek laiko praėjo po infekcijos bei kiti duomenys (oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, kritulių kiekis, lapų paviršiaus drėgnumo trukmė, taip pat minimali, vidutinė ir maksimali oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė, tikslus laikas kada iškrito krituliai ir kt.)
12. Obelys nuo rauplių purškiamos tik tuo atveju, kai signalizatorius užfiksuoja infekciją. Esant infekcijai purkšti reikia pagal galimybes kiek galima greičiau. Jei užfiksuojama nedidelė rauplių infekcija, tokiu atveju purškiamos tik jautriausių rauplėms veislių obelys, jei vidutinė – jautriausių ir vidutinio atsparumo ir jei didelė, purškiamos jautriausių, vidutinio atsparumo ir sąlyginai atsparių veislių obelys.
13. Atsižvelgiant į tai, kiek laiko praeina nuo infekcijos iki purškimo, pasirenkami fungicidai pagal jų veikimo būdą.
Atsparumas
14. EPPO regionuose nustatytas rauplių atsparumas DMI (demethylase inhibitors) ir dodinų grupės fungicidams. Taip pat kelia rūpestį ir kitų preparatų jautrumas, todėl sezono metu nerekomenduojama DMI fungicidų naudoti vienų ir ilgą laiką. DMI fungicidus būtina naudoti mišinyje su kitų grupių preparatais ir ne daugiau kaip keturis kartus per sezoną. Gydomuosius purškimus tikslinga taikyti tik pagal prognozavimo sistemos parodymus.
Pagrindiniai fungicidai
15. Lietuvos Respublikoje registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: obelims, kriaušėms – ciprodinilas, ditianonas, flutriafolas, krezoksim metilas, mankocebas, tolylfluanidas, trifloksistrobinas, vario sulfatas, vario hidroksidas; obelims – difenokonazolas.
Obelų miltligė (Podosphaera leucotricha )
Požymiai
16. Miltligę galima pastebėti jau žiemą arba pavasario pradžioje. Pažeisti pumpurai būna ilgesni už sveikus, papurusiais žvyneliais, grublėto matinio paviršiaus. Jie sprogsta vėliau arba visai neišsprogsta. Ryškiausiai liga matyti vaismedžiams sulapojus – jauni ūgliai ir žiedai būna aptraukti balta valktimi, o lapai – smulkūs, siauri, į viršų užsirietusiais pakraščiais. Vėliau tokių lapų kraštai paruduoja ir jie pirma laiko nukrinta. Apnikti žiedai atrodo žalsvi, storesniais žiedkočiais, vainiklapiai mėsingi, smulkūs, siauri, greit džiūsta ir byra. Vaisių pažeidimas miltlige pasitaiko retai, tuomet jie būna aptraukti tinkleliu. Peržiemoja sukėlėjo grybiena pumpuruose. Šiems skleidžiantis, apninka lapų ir žiedų užuomazgas. Grybas plinta konidijomis. Palankiausios ligai vystytis sąlygos – sausi ir šilti orai, pertręšimas azoto trąšomis, veislių jautrumas ligai.
Pagrindinė strategija
17. Svarbu užkirsti kelią pirminei ligos infekcijai, t.y anksti pavasarį išgenėti obelų ūglius su miltligės pažeistais pumpurais. Nuo miltligės purškiama kritiniais ligos pasireiškimo terminais, žaliojo kūgio tarpsniu, žiedpumpuriams rausvėjant ir po žydėjimo (07-09, 57, 69 augimo tarpsniais pagal BBCH skalę). Nuo obelų rauplių naudojami kontaktiniai ir sisteminiai fungicidai tuo pačiu apsaugo ir nuo miltligės, jautrių veislių obelis fungicidais pavasarį nupurkšti reikėtų anksčiau. Kritulių kiekis miltligei plisti įtakos neturi, bet svarbus faktorius yra didelė oro santykinė drėgmė ir šiltas oras. Palankios sąlygos ligai vystytis nebūtinai turi sutapti su palankiomis sąlygomis grybo konidijoms plisti, todėl praktiškai ligą prognozuoti yra sunku, bet įmanoma. Pagrindiniai purškimai fungicidais kas 7-14 dienų yra derinami su bendra obelų apsaugos sistema. Veislių jautrumas ligai daro įtaką purškimų kiekiui per sezoną. Jautriausių veislių obelys yra purškiamos dažniau. Idealu būtų nuolat išgenėti miltlige pažeistus ūglius, bet praktiškai tai yra neįmanoma.
Pagrindiniai fungicidai
18. Lietuvos Respublikoje nuo obelų miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: difenokonazolas ir krezoksim metilas. Taip pat efektyvus flutriafolas, registruotas obelims nuo rauplių.
Obelų vėžys (Nectria galligena) ir kitos žievės ligos
Požymiai
19. Pažeidžia obelų, kriaušių, liepų, uosių kamienus, šakas. Jaunos šakutės ir ūgliai nudžiūsta. Gali sukelti obuolių puvinį. Serganti žievė parausta, džiūdama įdumba, koncentriškai sutrūkinėja, susidaro pilkšvi kauburėliai su netaisyklingomis kreminės spalvos karputėmis. Ant stambesnių šakų ir kamienų atsiranda gilios, rumbuotos žaizdos. Kai obelys serga uždara vėžio forma, ant šakų būna ne žaizdos, o įvairios nekrotinės dėmės ar išaugos. Žiemoja grybiena ir periteciai. Obelys labiausiai apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per mechaninius sužalojimus. Tiek aukšliasporės, tiek konidijos žymiai geriau plinta drėgnu oru. Paprastojo vėžio sukėlėjas nereiklus šilumai, jo sporuliacija prasideda anksti pavasarį, kai oro temperatūra šiek tiek aukštesnė kaip 0°C. Grybas gali vystytis esant temperatūrai nuo +2 iki +30°C. Ne visos obelų veislės vienodai atsparios paprastajam vėžiui.
20. Kiti grybai: Valsa spp., Cytospora spp., Pezicula spp., Phomopsis mali sukelia įvairias sėklavaisių, sodo augalų žievės ir kamieno ligas. Pastaruoju metu sparčiai pradėjo plisti sidabraligė (Chondrostereum purpureum). Visi šie sukėlėjai pažeidžia vaismedžius sąlyginai mažiau, bet atskirais metais gali padaryti apčiuopiamos žalos.
Pagrindinė strategija
21. Svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo. Išpjaustyti pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti. Dažniausiai obelys apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams, todėl labai svarbūs yra purškimai nuėmus derlių, lapams krintant ir ankstyvasis purškimas. Sodą, kur ypač išplitęs paprastasis vėžys, rudenį lapams krintant, reikia purkšti neorganiniais fungicidais, nes jie skatina lapų kritimą ir profilaktiškai apsaugo vaismedžius nuo galimos infekcijos. Žaizdas išvalyti ir pradėti gydymą geriausia anksti pavasarį. Žaizdų aptepimui taip pat galima naudoti vandens emulsinių dažų ir sisteminio fungicido skiedinį.
Pagrindiniai fungicidai
22. Lietuvos Respublikoje registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: nuo vėžio – ditianonas, nuo vaisių puvinio – tolylfluanidas ir krezoksim metilas.
Obelų šaknies kaklelio puvinys (Phytophthora cactorum)
Požymiai
23. EPPO regionuose obelų šaknies kaklelio puvinys plačiai paplitęs ir kasmet padaro daug žalos. Ligą sukelia Phytophthora genties grybai: Ph. cactorum ir Ph. syringae. Gali sirgti ir kriaušės, serbentai, agrastai, braškės. Ant suaugusių obelų žemutinės dalies poskiepio, po žemėmis ties šaknies kakleliu, žievė būna suminkštėjusi, lyg išbrinkusi. Puvinys palaipsniui pereina į medieną ir plečiasi į visas puses. Mediena po žieve būna raudonai ruda ar tamsiai ruda su gelsvu, oranžinio atspalvio apvadu. Žievės plyšiuose pradeda formuotis gelsvas kaliaus audinys. Intensyviausiai liga vystosi per žydėjimą ir ūglių augimą. Sutrinka maisto medžiagų apykaita, lapija įgauna rausvai violetinį atspalvį, kai kurie lapai ūglių viršūnėse užsiraito ir anksti pradeda kristi. Vaisiai būna smulkūs, intensyvios spalvos, neskanūs, o jei drėgna – padengti neryškaus zoosporangių pelėsio. Zoosporos plinta su rasos arba lietaus lašais, jos žiemoja nukritusiuose ligotuose vaisiuose. Juo drėgniau, juo labiau liga iš dirvos puola vaismedžius. Šaknies kaklelio puviniui itin jautrūs MM106, M9, M26 vaismedžių poskiepiai.
Pagrindinė strategija
24. Rekomenduojama integruota ligos kontrolės programa, tinkama agrotechnika, augalo šeimininko atsparumas ir cheminių apsaugos priemonių taikymas. Pirmiausia taikyti prevencines priemones ligai pasireikšti – parinkti atsparius puviniui poskiepius, intarpus ir veisles, nesodinti augalų blogai drenuotoje, užmirkstančioje dirvoje. Šaknies kaklelio prevencijai naudoti vario grupės fungicidus, juos naudoti po vaismedžių genėjimo. EPPO regionuose cheminei apsaugai naudojami sisteminiai fungicidai – metalaksilas, fosetilo- aliuminis.
25. Lietuvos Respublikoje specifinių fungicidų nuo šaknies kaklelio puvinio registruota nėra, ligos profilaktikai naudoti vario grupės produktus.
Kriaušių rūdys (Gymnosporangium sabinae)
Požymiai
26. Daugiausia išplinta vasaros viduryje ir pabaigoje. Viršutinėje lapo pusėje pasirodo apskritos arba ovalios geltonai oranžinės ar raudonos dėmės. Apatinėje lapo pusėje atsiranda ryškiai oranžinių spenelių - ecidiosporų telkiniai. Jomis vasaros pabaigoje apsikrečia kazokiniai kadagiai (Juniperus sabina). Pažeistose šakutėse sukėlėjas peržiemoja, o pavasarį susidariusias sporas vėjas perneša ant kriaušių ir obelų lapų, jaunų ūglių, kartais ir vaisių. Labai pažeisti lapai nukrinta anksčiau laiko, vaismedžiai nusilpsta, blogiau peržiemoja, blogėja vaisių kokybė. Stipriai pažeistos kriaušės dažniausiai kitais metais nedera. Kriaušių rūdys pastaruoju metu labai suintensyvėjo. Rūdys kriaušių lapus apkrečia, kai vidutinė paros temperatūra ne žemesnė kaip +8°C ir drėgna, ypač po lietaus. Liga labai išplinta ten, kur daug senų, aukštų, sutankėjusių vaismedžių. Augalai tarpininkai neturi augti arčiau kaip 300 m iki sodo.
Pagrindinė strategija
27. Neauginti kazokinių kadagių arčiau kaip 300 m nuo vaismedžių sodų. Ligų pradus kazokiniuose kadagiuose galima sunaikinti purškiant fungicidais. Nuo kriaušių rūdžių fungicidais purškiama kritiniais ligos pasireiškimo terminais, po žydėjimo. Kriaušes purškiant fungicidais nuo rauplių, apsaugoma ir nuo rūdžių.
Pagrindiniai fungicidai
28. Lietuvos Respublikoje kriaušių apsaugai nuo ligų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ditianonas, krezoksim metilas, mankocebas, flutriafolas. Taip pat efektyvus difenokonazolas, registruotas obelims nuo rauplių.
Obuolių ir kriaušių ligos sandėlyje
Požymiai
29. Labai dažnas ir pavojingas yra rudasis vaisių puvinys (Monilinia fructigena). Šiltesnėje patalpoje apkrėsti vaisiai greitai pūna. Vaisiai užsikrečia per rauplių, vabzdžių, paukščių ar mechaniškai sužalotas vietas. Nutrūkus vaisiaus koteliui, taip pat lieka žaizda. Pro ją patekus infekcijai, po 2-6 dienų ant vaisių atsiranda ruda, apskrita, kiek įdubusi puvinio dėmelė. Dar po 5-7 dienų vaisiaus paviršiuje susiformuoja koncentriškais ratais išsidėsčiusios arba pakrikos gelsvai rusvos, lyg miltuotos karputės. Monilija daugiausia pūdo vaisius laikymo pradžioje. Sandėlyje supuvę vaisiai būna standžia juoda blizgančia odele, grybų sporų nesusidaro ir kitų vaisių nepažeidžia. Žema temperatūra ligos vystymąsi sulėtina. Geriausiai grybas vystosi šiltu (+24-28°C) ir drėgnu (75-80 % santykinė drėgmė) oru. Inkubacijos periodas trumpas – 3-5 dienos. Praėjus 8-10 dienų nuo apsikrėtimo, pradeda formuotis fruktifikacijos organai.
30. Pilkasis arba kekerinis puvinys (Botrytis cinerea) panašus į rudąjį, ypač pradžioje. Vaisiaus minkštimas pasidaro šviesiai rudas, kiek salsteli. Vėliau vaisiai suminkštėja, odelė susiraukšlėja, kartais pratrūksta ir pro plyšelius ima sunktis skysčio lašeliai. Puvinys gali persimesti ir į sveikus vaisius. Ant visai supuvusio vaisiaus paviršiaus gali atsirasti šiam grybui būdingas pilkas pelėsis. Kekerinis puvinys pūdo visų veislių, įvairioje taroje bei temperatūroje laikomus vaisius. Grybas dažniausiai patenka į sandėlius iš sodo, bet gali išsilaikyti ir nedezinfekuotoje patalpoje bei taroje. Sode užsikrečia per obuolio taurelę, puvinio dėmelė sode nesiplečia, didėti pradeda sandėlyje. Obuoliai labiau nukenčia tais metais, kai per obelų žydėjimą ir kurį laiką po žydėjimo dažnai ir gausiai lyja. Šis puvinys taip pat pūdo ir visas sandėliuose laikomas daržoves. Grybas gerai vystosi, kai temperatūra 0°C, bet daugiau žalos padaro, kai ji svyruoja nuo -1°C iki +2°C.
31. Pelėjūninis puvinys (Penicillium expansum): ant pažeistų vaisių atsiranda šviesiai rudos, vandeningos, suminkštėjusios, griežtai ribotos dėmės. Pažeistoje vaisiaus dalyje aiškiai jaučiamas pelėsio kvapas, kuris persiduoda ir sveikam vaisiui. Pažeistos vaisiaus dalies paviršiuje susidaro spuogai – melsvai žalsvas pelėsis. Šiuo puviniu greitai apsikrečia šalia esantys sveiki vaisiai. Grybas labiausiai puola mechaniškai pažeistus, įspaustus, per vėlai nuskintus vaisius. Puvinys daugiausia nuostolių padaro pirmoje laikymo pusėje, jei vaisiai sandėliuose atšaldomi, nuostolių žymiai mažiau. Puvimo intensyvumas priklauso nuo sandėlio.
32. Kartusis puvinys (Gloeosporium fructigenum) puola įvairius vaisius, dažniau aptinkamas sandėliuose, ypač šiltesniuose, rečiau – soduose. Ant vaisių dažniausiai iš karto atsiranda kelios rudos nedidelės, kiek įdubusios karčiojo puvinio dėmelės su juodais, dažniausiai ratu išsidėsčiusiais spuogeliais. Dėmių kraštai ryškūs, viduryje kartais būna šviesesni koncentriški ratai. Dėmelės daug nepadidėja, tuo jos skiriasi nuo baltojo puvinio. Išsiveržus konidijoms, spuogeliai pasidaro rausvi, tarsi miltuoti. Pažeisti vaisiai būna kartūs, vysta, raukšlėjasi, lieka tamprūs. Sandėlyje puvinys persiduoda nuo vieno vaisiaus kitiems. Kartusis puvinys dažniausiai vaisius pažeidžia laikymo pabaigoje, nes labiau plinta ant prinokusių, šiltai laikomų vaisių. Obuoliai puviniu užsikrečia per lenticeles, mechaninius sužalojimus. Optimali temperatūra grybui augti ir sporoms susidaryti yra +20-24°C, bet jis sėkmingai gali plisti, kol temperatūra nenukrenta žemiau nulio. Jeigu vasara lietinga ir šilta, obuoliai gali užsikrėsti prieš skynimą sode. Soduose grybas peržiemoja ant žievės ar mumifikuotuose vaisiuose.
33. Baltasis puvinys (Gloeosporium album): netoli vaisiaus taurelės susiformuoja nedidelės apskritos puvinio dėmelės, kurios greitai didėja, susilieja. Įpuvusioje dėmėje iš pradžių iškyla balzgani kauburėliai – grybo acervuliai, išsidėstę dėmėje koncentriškais ratais. Atsiradus konidijoms, jie įgauna baltų, dulkėtų karpučių pavidalą. Puvinio vietoje vaisiaus minkštimas nemaloniai saldokas, nekartus. Vaisiai baltuoju puviniu gali užsikrėsti dar sode nuo sergančių šakučių, bet jis vystosi tik tada, kai vaisiai visai prinoksta – sandėliuose. Grybas vystosi žemoje temperatūroje, labai dažnai šaldytuvuose, daugiausia žalos padaro laikymo pabaigoje. Grybo infekcija patenka per lenticeles, mechaniškai sužalotą odelę. Sužalotieji obuoliai pradeda pūti dar neprinokę. Šio puvinio plitimą sulėtina didesnis anglies dioksido kiekis laikymo kamerose.
34. Fuzarinis puvinys (Fusarium lateritium Nees): vaisiai pradeda pūti iš vidaus nuo sėklalizdžio. Iš pradžių pažeistų vaisių negalima atskirti nuo sveikųjų. Perpjovę pažeistą vaisių, viduje randame rudąjį šerdies puvinį, o sėklalizdyje susiformuoja rausvos spalvos pelėsis. Pradėję pūti vaisiai būna kartoki ir valgymui netinka. Puvinys palaipsniui apima visą vaisių ir pereina į paviršių, kuris pasidengia rusvomis, į karputes susitelkusiomis apnašomis. Šerdies puvinį gali sukelti ir kiti grybai. Jie visi patenka į vaisiaus vidų per atvirą taurelę, arba per ištraukto kotelio žaizdą.
35. Be pagrindinių anksčiau minėtų grybinių puvinių, labai dažnai pasitaiko antrinių puvinių, kuriuos sukelia įvairūs mikromicetai (Trichotecium roseum, Phyllosticta solidaria, Venturia inaequalis, Leptothyrium pomi).
Pagrindinė strategija
36. Reikia prisilaikyti bendros sėklavaisių apsaugos sistemos. Žieminių veislių obelys papildomai purškiamos fungicidais liepos-rugpjūčio mėnesiais, atsižvelgiant į karencijos terminus. Auginti atsparias puviniams veisles.
Atsparumas
37. EPPO šalyse nustatytas B. cinerea, P. expansum, Gloeosporium spp. atsparumas benzimidazolų grupės fungicidams.
Pagrindiniai fungicidai
38. Lietuvos Respublikoje registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: obelims ir kriaušėms – ciprodinilas, krezoksim metilas, tolylfluanidas, trifloksistrobinas; obelims – ditianonas ir difenokonazolas.
Bakterinė degligė (Erwinia amylovora)
Požymiai
39. Pažeidžia kriaušes, obelis ir kitus Rosaceae šeimos augalus. Neskaitant Malus ir Pyrus genčių, bakterinė degligė pažeidžia dar 129 rūšių iš 37 genčių Rosaceae šeimos augalų. Pasaulyje iš šių genčių labiausiai jautrios bakterinei degligei ir ekonomiškai svarbiausios yra Cotoneaster, Crataegus, Cydonia, Pyracantha ir Sorbus gentys. Ligai taip pat labai jautrūs Prunus genties augalai (įvairios slyvų, abrikosų, trešnių rūšys ir kt.), Fragaria (braškės ir kt.), Rubus (avietės) bei Rosa, Aronia, Amelanchier, Chaenomeles, Raphiolepis ir Spiraea genčių augalų rūšys.
40. Pirminė infekcija. Pavasarį žaizdose peržiemojusias degligės bakterijas ant žiedų ar ant jaunų augančių ūglių audinių perneša vėjas, lietus ir vabzdžiai. Bakterijos patenka per besiskleidžiančius žiedus ir dauginasi. Po kelių dienų sutrinka augalų audinių augimas ir pasimato nekrotinės dėmės, o dar po kelių dienų pažeisti žiedai nuvysta. Nuvytus žiedams, degligės infekcija skverbiasi į žiedinius ūglius, po to į lapkočius ir taip užsikrečia lapai ir galiausiai šakos. Tuo metu pradeda formuotis žaizdos, o jei bakterijos nesikaupia žievės paviršiuje, jos toliau plinta šakomis į storesnes šakas ar kamieną. Pažeistas medis gali žūti. Kai kuriais atvejais žūsta kelios ar dauguma šakų. Vabzdžiai, lietus ir vėjas bakterijas gali pernešti ant sveikų audinių ir įvyksta antrinė infekcija.
41. Antrinė infekcija. Kai jau yra pirminė infekcija ir liga apėmusi augalo audinius, užsikrėtimas gali tęstis antrinės infekcijos pagalba vegetacijos metu. Antrinės infekcijos šaltiniai gali būti bakterijų masė, esanti eksudate, bakterijų grandinės, kurios dauginasi ūgliuose, lapuose, vaisiuose ar stambesnėse šakose. Bakterijas platina lietus, vėjas, vabzdžiai ar paukščiai. Žmogus genėdamas užterštais bakterijomis genėjimo įrankiais taip pat gali platinti bakterijas. Antrinė infekcija yra žymiai gausesnė už pirminę ir paprastai padaro daug daugiau žalos augalams. Į lapų ir sukulentinių ūglių audinius bakterijos patenka per padarytas žaizdas arba tiesiog pro viršutinėje lapų pusėje esančias išskyrų žioteles ir pro lapkočių, ūglių žioteles. Kai patogenas patenka į lapo audinius, jis labai greitai migruoja stiebų floema. Antriniai ligos užsikrėtimo ciklai gali tęstis visą vegetacijos laikotarpį ir formuoti mažesnes ar didesnes žaizdas. Į vegetacijos pabaigą bakterijų prisidaugina daugiausiai. Žuvus medienos audiniams, bakterijos taip pat žūna. Tačiau gyvų audinių viduje esantys bakterijų telkiniai išlieka iki pavasario (kito vegetacijos sezono).
Pagrindinė strategija
42. Bakterinė degligė yra karantininis objektas. Taikomos visos karantininės, sanitarinės, prevencinės priemonės. Sodinamosios medžiagos kontrolė, tinkama agrotechnika. Užkrėstų augalų sunaikinimas, atsparių veislių dauginimas, prognozavimo sistemos įdiegimas.
43. Lietuvos Respublikoje specifinių fungicidų registruota nėra, ligos profilaktikai reikia naudoti vario grupės fungicidus.
Bakterinis vėžys (Pseudomonas syringae pv. syringae)
Požymiai
44. Bakterinis vėžys pažeidžia obelis ir kriaušes. Ant obelų pasireiškia kaip žievės nekrozė. Ant šakelių, ūglių, kamieno matyti raudonai rudos, įtrūkusios dėmės. Simptomai pasireiškia vasaros pradžioje. Stipriai pažeisti ūgliai džiūsta, nekrozė apima vaismedžio pumpurus ir lapus. Ant kriaušių požymiai kitokie – nudžiūvę žiedai, pajuodavusios šakelės ir ūgliai, labai dažnai primenantys bakterinės degligės simptomus.
45. Ligos plitimą skatina staigus žemų temperatūrų svyravimas, per didelis dirvos drėgnumas, vaismedžių pertrešimas azotinėmis trąšomis.
Pagrindinė strategija
46. Reikia išgenėti ligos pažeistas obelų dalis. Kriaušėms naudoti vario grupės preparatus kaip profilaktinę priemonę, derinant kartu su vaismedžių genėjimu. Auginti atsparias veisles.
Šaknų gumbas (Agrobacterium tumefaciens)
Požymiai
47. Šaknų gumbą sukelianti bakterija parazituoja obelų, kriaušių, vyšnių, trešnių, abrikosų, vynuogių ir daugelio kitų augalų šaknis. Lietuvoje ši liga žalingiausia obelims medelynuose. Ant šaknų ir šaknies kaklelio ima formuotis įvairaus didumo išaugos. Iš pradžių jos šviesios, minkštos, vėliau paruduoja, susiraukšlėja, sumedėja. Užsikrečia per šaknų žaizdeles. Išaugos susidaro sparčiai dalijantis parenchiminėms ląstelėms. Ligą sukeliančias bakterijas galima aptikti tik jaunose nesumedėjusiose išaugose. Žiemoja bakterijos dirvoje, dažniausiai greta augalo šaknų. Šaknų gumbui plisti palanki sausa dirva, neutrali arba silpnai šarminė dirvos reakcija. M 7, M 9, M 26 – obelų poskiepiai, jautrūs šaknų gumbui.
Pagrindinė strategija
48. Neveisti vaismedžių medelyno dirvoje, kurioje prieš tai augo runkeliai, ir greta kito medelyno. Aptikus šaknų gumbą, augalus tręšti fiziologiškai rūgščiomis trąšomis, nepertręšti azotu. Palaikyti optimalią dirvos drėgmę. Dezinfekuoti medelyne naudojamus įrankius, tarą.
Virusai
Pagrindinė strategija
49. Sėklavaisiniai sodo augalai yra pažeidžiami virusų ir kitų mikroorganizmų, kurie sukelia įvairias virusines ligas, deformacijas. Nėra galutinai žinomi šių infekcijų pernešėjai – vektoriai. Todėl yra labai svarbi vaismedžių sodinamosios ir dauginamosios medžiagos kontrolė siekiant užtikrinti augalų sveikatingumą. Virusai nustatomi laboratoriniais testavimo metodais, naudojant augalus induktorius. Visi dauginimui skirti augalai turi būti testuojami ir devirusuojami siekiant užtikrinti sodinamosios medžiagos kokybę. Įdiegti nacionalinę devirusavimo, sodinamosios ir dauginamosios medžiagos kokybės kontrolės sistemą.
Amarai
Požymiai
50. Daugiausia obelis apninka žalieji obeliniai amarai (Aphis pomi), pilkieji obeliniai amarai (Dysaphis devecta), rečiau obeliniai žoliniai amarai (Rhalosiphum insertum). Kriaušes dažniausiai puola rudieji kriaušiniai amarai (Anuraphis subterranea), rečiau žalieji obeliniai amarai ir obeliniai žoliniai amarai. Žalieji obeliniai amarai dažniausiai čiulpia jaunų ūglių, skrotelių lapus, pumpurus, žiedpumpurius. Iščiulpti ūgliai išsikraipo, sutrinka jų augimas, lapai susiraukšlėja ir susisuka, dažnai tampa juosvi, nes ant lipnių amarų išskyrų įsiveisia juodligės grybai. Žiemoja amarų 0,5 mm ilgi, juodi blizgantys kiaušinėliai ant vaismedžių vaisinių šakučių.
51. Pilkieji obeliniai amarai čiulpia skrotelių lapus, kurie raukšlėjasi, parausta, pakraščiai pastorėja, riečiasi į apačią. Sutrinka pažeistų skrotelių vaisių augimas, vaisiai būna maži, raukšlėti.
52. Obeliniai žoliniai amarai dažniausiai kenkia vaismedžiams iki žydėjimo, tačiau didesnės žalos nepadaro, nes po vaismedžių žydėjimo jie migruoja ant žolinių augalų.
53. Rudieji kriaušiniai amarai pavasarį čiulpia kriaušių lapus. Iščiulpti lapai ir nesumedėję ūgliai būna užteršti lipniomis išskyromis, deformuojasi ir vysta.
54. Amarai išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos. Jie labiau plinta jaunuose soduose ir medelynuose. Labai palankios sąlygos amarams plisti, kai vegetacijos metu vidutinė oro temperatūra būna aukštesnė už daugiametę vidutinę ir būna mažiau kritulių.
Pagrindinė strategija
55. Lietuvoje registruotų ovicidų nuo šių kenkėjų kiaušinėlių nėra. Įvertinant purškimo insekticidais nuo amarų būtinumą ir laiką, stebimas amarų plitimas soduose. Vaisių augimo metu atliekama pažeistų ūglių, skrotelių apskaita. Purkšti insekticidu, jei amarai apnikę daugiau kaip 8-10% ūglių.
Pagrindiniai insekticidai
56. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa cipermetrinas, pirimikarbas (medelynuose ir jaunuose soduose).
Obeliniai žiedgraužiai (Anthonomus pomorum)
Požymiai
57. Pažeidžia obelų, rečiau kriaušių pumpurus, žiedus. Pumpurais besimaitindami peržiemoję vabalai išgraužia 0,5-1,5 mm skersmens duobutes, kurios paruduoja. Žiedlapiams krentant, pažeisti žiedai nustoja vystytis, neišsiskleidžia, ruduoja ir džiūsta. Vėliau pažeistų žiedų šonuose matyti apvalios skylutės. Lervos ir lėliukės vystosi pažeistuose, neišsiskleidusiuose ir sudžiūvusiuose žieduose. Obeliniai žiedgraužiai labai išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos. Kai vidutinė oro temperatūra kenkėjų žiemojimo metu yra didesnė už daugiametę vidutinę. Kenkėjai būna gausūs ir žalingi kasmet. Masiškai jiems plisti yra palankesnės sąlygos dideliuose pramoniniuose, blogiau prižiūrimuose soduose. Žiedgraužiai ypač daug žalos padaro, kai obelys žydi silpnai ar net labai silpnai.
Pagrindinė strategija
58. Po žiemos obeliniai žiedgraužiai išlenda orams atšilus iki +9°C, apie balandžio 18 d. Kylant vidutinei paros oro temperatūrai, vabalų sparčiai gausėja ir daugiausiai jų būna praėjus 10 d. Kaip tik tuo metu žiedgraužiai pradeda dėti kiaušinėlius į žiedpumpurius. Apsaugos priemones reikia naudoti nuo obelinių žiedgraužių vabalų, nes vėliau kenkėjai deda kiaušinėlius, kurių jau neįmanoma sunaikinti. Todėl yra būtina insekticidus nuo žiedgraužių panaudoti laikotarpiu nuo vabalų pasirodymo pradžios (balandžio 18±3 d.) iki kol jie pradeda dėti kiaušinėlius (balandžio 26±4 d.). Nustatyti, kada vabalai pasirodo iš žiemojimo vietų ar kada jie pradeda dėti kiaušinėlius, galima keliais būdais. Vienas iš jų yra žiedgraužių kratymas. Kratymą reikia pradėti maždaug balandžio viduryje. Kratoma kasdien ant polietileno plėvelės. Kai randamas nors vienas žiedgraužis, sodų purškimus insekticidais geriausia pradėti po 5 d. (galima ir tuojau pat) ir užbaigti ne vėliau kaip po 10 d. Kitas būdas nustatyti purškimo laiką – pagal obelų vystymosi tarpsnius. Optimaliausias insekticidų purškimo laikas pažaliavus trečdaliui ar dviem trečdaliams (bet ne daugiau) pumpuro ir kai ant medžio tokių pumpurų būna dauguma (07-09 tarpsnis pagal BBCH skalę). Kaip tik tuo metu vabalai dar nebūna pradėję dėti kiaušinėlių, jų būna gausiausiai ir tuo metu nuo jų lengviausiai galima apsisaugoti.
Pagrindiniai insekticidai
59. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo žiedgraužių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa cipermetrinas, tiachlopridas.
Obuoliniai vaisėdžiai (Cydia pomonella)
Požymiai
60. Pažeidžia obelų, rečiau kriaušių vaisius. Vaisėdžių vikšrai vaisių viduje graužia landas. Landos gali būti išgraužtos iki sėklalizdžio ir sunaikintos sėklos. Pažeistų vaisių išorėje matyti apvali anga, užkimšta voratinkliais sulipdytų vaisiaus smulkių trupinių. Obuoliniai vaisėdžiai yra vieni iš žalingiausių kenkėjų tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Palankiais kenkėjams plisti metais jie pažeidžia apie 80 % vaisių. Lietuvoje išsivysto viena obuolinių vaisėdžių karta. Kenkėjai paplinta gausiai kasmet, tačiau jų žalingumas ne visada būna didesnis už žalingumo ribą. Obuolinio vaisėdžio vystymuisi ir žalingumui didelę įtaką turi oro temperatūra. Drugių skraidymo metu (nuo 21 iki 23 val. Lietuvos sąlygomis), vaisėdžio patelės gali dėti kiaušinėlius ir toliau vystytis, jei oro temperatūra yra ne žemesnė +16oC. Jei temperatūra žemesnė, kenkėjai nustoja vystytis ir obuolių derliui žalos nepadaro. Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai obelys mažai dera.
Pagrindinė strategija
61. Insekticidus nuo šių kenkėjų reikia naudoti 2-3 sav. po obelų žydėjimo (73 augimo tarpsnis pagal BBCH skalę).
Obuolinių vaisėdžių žalingumo nustatymas bei insekticidų purškimo laiko nustatymas
62. Anksčiau kenkėjų žalingumas buvo prognozuojamas pagal sugautų drugių skaičių feromoninėmis gaudyklėmis (5 drugiai per 1 sav.). Drugių gali būti sugaunama daugiau už žalingumo ribą, o pažeistų vaisių esti santykinai labai mažai. Todėl tiksliai prognozuoti obuolinio vaisėdžio žalingumą reikia taip: žiedlapiams krentant (67 arba 69 tarpsnis pagal BBCH skalę), kiekviename sode kabinamos feromoninės gaudyklės. Gaudyklės kabinamos vaismedžio vainiko viduryje, vakarų pietvakarių pusėje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių vietoje. Obuolinių vaisėdžių žalingumo ribą tiksliausiai galima nustatyti pagal vidutinę oro temperatūrą drugių skraidymo metu (21-23 val.). Kai feromoninėse gaudyklėse sugaunamas pirmasis vaisėdžių drugys, pradedama registruoti vidutinė oro temperatūra nuo 21 iki 23 val. Nustatyta, kad, esant +16,1°C ir aukštesnei temperatūrai, obuolinių vaisėdžių patelės deda kiaušinėlius. Jeigu temperatūra būna žemesnė, kenkėjų vislumas mažėja ir purkšti obelis nuo vaisėdžių nereikia. Purkšti tik tuo atveju, jei 2-3 vakarus paeiliui oro temperatūra ne žemesnė kaip +16oC.
63. Oro temperatūrai registruoti ir vikšrų ritimosi iš kiaušinėlių intensyvumui prognozuoti geriausia naudoti obelų rauplių ir kenkėjų prognozavimo signalizatorių METOS-D.
Pagrindiniai insekticidai
64. Lietuvos Respublikoje vaisių apsaugai nuo obuolinių vaisėdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa cipermetrinas, tiachlopridas, lambdacihalotrinas.
Lapsukiai
Požymiai
65. Lietuvoje obelims ir kitiems vaismedžiams ir vaiskrūmiams dažniausiai kenkia rožiniai lapsukiai (Archips rosana), pumpuriniai lapsukiai (Tmetocera ocellana), vaismediniai lapsukiai (Argyroploce variegana). Rožinių lapsukių žalios spalvos vikšrai skeletuoja ar išėda apvalias skylutes lapuose, taip pat pažeidžia žiedynus. Vėliau vikšrai maitinasi susuktuose lapuose, užuomazgose ar jaunuose vaisiuose, išgraužia netaisyklingos formos duobutes. Visaėdžių pilkai žalios spalvos su juodomis karpelėmis vikšrai graužiasi į pumpurus, vėliau minta voratinkliu sutrauktais lapeliais ir žiedlapiais (skrotelėse). Liepos mėn. išsiritę kitos kartos vikšrai skeletuoja lapus ir vaisiuose, išgraužia netaisyklingos formos duobutes. Melsvai rudi, 10-12 mm ilgio, blizgančia, juodai ruda galva pumpurinių lapsukių vikšrai įsigraužia į besiskleidžiančius pumpurus ir apraizgo juos voratinkliu. Liepos mėn. išsiritę kitos kartos vikšrai sutraukia voratinkliu lapus ir juos skeletuoja, vaisiuose išgraužia netaisyklingos formos duobutes. Kenkėjai plinta kasmet. Lapsukiams yra palankesnės sąlygos vystytis, kai drugių skraidymo metu oro temperatūra yra aukštesnė (+15-20oC). Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai obelys mažai dera.
Pagrindinė strategija
66. Rožinių lapsukių žalingumas įvertinamas krentant žiedlapiams (67 tarpsnis pagal BBCH skalę). Jei pažeistų skrotelių daugiau kaip 5 %, tuojau pat reikia purkšti insekticidais.
67. Pumpurinių ir vaismedinių lapsukių žalingumas įvertinamas žalio kūgio – žiedpumpuriams rausvėjant (07-57 tarpsniai pagal BBCH skalę), taip pat įvertinamas pažeistų pumpurų ar skrotelių %. Jei pažeistų pumpurų ar skrotelių daugiau kaip 5%, tuojau pat reikia purkšti insekticidais.
Pagrindiniai insekticidai
68. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo lapsukių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa cipermetrinas, tiachlopridas lambdacihalotrinas.
Obuoliniai pjūkleliai (Hoplocampa testudinea)
Požymiai
69. Pažeidžia obelų užuomazgas ar mažus vaisius. Gelsvos lervos užuomazgų viduje sėklalizdžio link graužia landas. Pažeistų užuomazgų ar vaisių išorėje matyti apvali anga, užkimšta šlapia mase. Pažeistos užuomazgos nubyra, o jeigu nenubyra, auga deformuotos, jų išorėje matyti kaspino formos randai. Obuoliniai pjūkleliai kenkia kasmet, tačiau masiškai paplinta tik kai kuriais metais. Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai obelys mažai dera. Kenkėjams labai palanku daugintis, kai užsitęsia obelų žydėjimas.
Pagrindinė strategija
70. Jei pastebima pažeistų užuomazgų, purškiama tuojau pat. Jei pažeistų vaisių 2-3%, kitais metais, žiedlapiams krentant (67 tarpsnis pagal BBCH skalę), reikia purkšti tinkamu insekticidu. Masiškai išplitus šiems kenkėjams, insekticidais purškiama 2 kartus: prieš žydėjimą ir krentant žiedlapiams.
Pagrindiniai insekticidai
71. Lietuvos Respublikoje obelų apsaugai nuo obuolinių pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs nuo šių kenkėjų yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Obelinės blakutės (Psylla malli)
Požymiai
72. Pažeidžia obelis, rečiau kitus vaismedžius. Obelinės blakutės lervos bei nimfos iš besiskleidžiančių pumpurų, žiedpumpurių, žiedų ar vaisių užuomazgų, o suaugusios iš lapų čiulpia sultis. Pažeidimo vietose būna saldžių, lipnių kenkėjo išskyrų. Labai pažeisti lapeliai nebeauga, susisuka, išblykšta ir nudžiūsta, o žiedpumpuriai, žiedai ir užuomazgos nubyra. Žiemoja obelinių blakučių 0,3-0,4 mm ilgi, geltoni pailgi kiaušinėliai ant vaismedžių vaisinių šakučių. Kenkėjai labai plinta blogiau prižiūrimuose soduose. Obelinės blakutės išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos. Kai vidutinė oro temperatūra kenkėjų žiemojimo metu yra didesnė už daugiametę vidutinę.
Pagrindinė strategija
73. Lietuvoje registruotų ovicidų nuo šių kenkėjų kiaušinėlių nėra, todėl formuojantis skrotelėms (3 pagrindinis tarpsnis pagal BBCH skalę) patikrinama, ar nėra pažeistų skrotelių. Purkšti insekticidu, jei pažeista daugiau kaip 30 % skrotelių.
Pagrindiniai insekticidai
74. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo obelinių blakučių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Tripsai (Thrips spp.)
Požymiai
75. Kokios tripsų rūšys kenkia sėklavaisiniams vaismedžiams, nėra tiksliai nustatyta. Dažniausiai vaismedžiams kenkia rožiniai tripsai. Jie pirmą kartą Lietuvoje užregistruoti 1996 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto soduose. Tripsai čiulpia įvairių augalo dalių sultis. Pažeidžia obelų pumpurus, vėliau žiedlapius ar žiedus, jaunus lapus ir vaisius. Pažeistos dalys pabąla, vėliau paruduoja, sutrinka jų augimas. Vaisių brendimo metu ant jų išsivysto rusvas, sukamštėjęs tinklelis. Rožiniai tripsai Lietuvos soduose kenkia kasmet, bet jų žalingumas nėra didelis. Europoje pastaraisiais metais šis kenkėjas labai išplito ir gali pažeisti iki 60% obuolių. Tripsai išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos ir kai vegetacijos metu būna labai šilti ir sausi orai. Tripsai labiau plinta intensyviuose, žemaūgiuose soduose.
Pagrindinė strategija
76. Prieš vaismedžių žydėjimą ar žydėjimo metu (5-6 pagrindinis tarpsnis pagal BBCH skalę) įvertinamas tripsų gausumas soduose. Jei pastebimi tripsai ant skrotelių, rausvėjant žiedpumpuriams ar krentant žiedlapiams, purškiama insekticidais.
77. Kitas būdas tripsų plitimo pradžiai nustatyti – geltonos arba mėlynos spalvos, padengtos entomologiniais klijais gaudyklės. Apsaugos priemonės naudojamos, kai pastebimi tripsai gaudyklėse.
78. Dauguma insekticidų yra nepakankamai efektyvūs nuo tripsų, todėl jei insekticidai yra mažiau efektyvūs, apsaugai reikėtų purkšti 2-3 kartus kas 7 dienos. Jei naudojami didesnio toksiškumo insekticidai, tada juos galima naudoti ne daugiau kaip vieną kartą.
79. Lietuvos Respublikoje insekticidų nuo tripsų obelims ir kriaušėms registruota nėra.
Raudonosios sodinės erkės (Panonychus ulmi)
Požymiai
80. Kenkėjai polifagai. Pažeidžia obelis ir kitus vaismedžius. Pavasarį ryškiai raudonos spalvos išsiritusios erkės čiulpia jaunų lapelių sultis. Erkės dažniausiai minta apatinėje lapų pusėje. Pažeisti lapai pašviesėja, paskui įgauna bronzinį atspalvį. Labai pažeisti lapai gali nudžiūti ir nukristi. Labai pažeisti vaismedžiai blogai pasiruošia žiemoti, kitais metais vaismedžiai blogai auga ir dera. Žiemoja erkių kiaušinėliai, kurie yra raudoni, apvalūs, 0,15 mm skersmens. Kiaušinėliai daugiausia žiemoja ant vienamečių vaismedžio šakučių. Erkės išplinta, kai yra joms palankios žiemojimo sąlygos. Šiltą žiemą raudonosios sodinės erkutės kiaušinėlių peržiemoja 58,6 %, o nepalankiomis tik 1,3 %. Erkės labai išplinta, kai vegetacijos metu esti sausi ir šilti orai. Erkėms palankesnės sąlygos plisti intensyviuose, žemaūgiuose soduose.
Pagrindinė strategija
81. Nepertręšti vaismedžių azoto trąšomis, nes kenkėjai labiau plinta stipriai azoto trąšomis tręštuose soduose. Ovicidai prieš vegetaciją arba vegetacijos pradžioje naudojami, jei anksti pavasarį vidutiniškai ant 10 cm ilgio vaisinių ar dvimečių šakučių randama daugiau kaip 10 erkių kiaušinėlių. Vaisių augimo metu akaricidai naudojami, jei vidutiniškai ant lapo randama daugiau kaip 3-5 erkės. Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina erkių gausumą. Todėl naudojant akaricidus nuo raudonųjų sodinių erkių, reikia naudoti tuos akaricidus, kurie mažai toksiški grobuoniškoms erkėms.
Pagrindiniai akaricidai
82. Lietuvos Respublikoje ovicidų nuo raudonųjų sodinių erkių obelyse registruota nėra. Obelų apsaugai nuo šių erkių vegetacijos metu registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – lambdacihalotrinas.
Rusvosios sodinės erkės (Aculus schlechtendali)
Požymiai
83. Rusvoji sodinė erkutė pirmą kartą Lietuvoje užregistruota 1996 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Erkutės verpstiškos, žieduotos, gelsvos, 160 x 50 µm dydžio. Čiulpia obelų lapų ir vaisių sultis, gali kenkti ir kriaušėms. Pažeista apatinė lapų pusė įgauna šviesiai gelsvą, vėliau rudą spalvą. Ant nokstančių vaisių atsiranda labai smulkios, susiliejančios, pilkšvai rusvos dėmės, kurios vėliau susilieja į sukamštėjusį tinklelį. Kai erkių daug, pažeisti lapai anksti nukrinta, vaismedžiai blogiau pasiruošia žiemoti ir prasčiau dera kitais metais. Lietuvos soduose rusvosios sodinės erkutės labai išplinta, kai šilta ir sausa. Rusvosios sodinės erkės Lietuvos soduose yra dažnos, kai kuriais metais išplinta labai gausiai. Europoje šie kenkėjai yra labai žalingi ir gausiai išplitę. Per metus išsivysto 5 erkių kartos. Erkių populiacijos gausiausios būna iki liepos mėn. vidurio. Esant palankioms sąlygoms, erkių gali būti po kelis šimtus ant vieno lapo. Erkėms palankesnės sąlygos plisti intensyviuose, žemaūgiuose soduose.
Pagrindinė strategija
84. Nepertręšti vaismedžių azoto trąšomis, nes kenkėjai labiau plinta stipriai azoto trąšomis tręštuose soduose. Erkių gausumas vertinamas, naudojant binokuliarą: 0 – erkių nėra, 1-10 – negausiai, 10-50 – vidutiniškai, 50-100 – gausiai, 100-150 – labai gausiai. Jei praėjusiais metais erkių buvo gausiai, tai akaricidus galima naudoti prieš ir po vaismedžių žydėjimo. Vaisių augimo metu akaricidai naudojami, jei vidutiniškai ant lapo randama daugiau kaip 10-50 erkių. Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina erkių gausumą. Todėl naudojant akaricidus nuo raudonųjų sodinių erkių, reikia naudoti tuos akaricidus, kurie mažai toksiški grobuoniškoms erkėms.
Pagrindiniai akaricidai
85. Lietuvos Respublikoje specifinių akaricidų nuo rusvųjų sodinių erkių registruota nėra. Obelų kenkėjų apsaugai vegetacijos metu registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – lambdacihalotrinas.
Žiemsprindžiai
Požymiai
86. Kenkia vaismedžiams ir daugeliui lapuočių medžių. Lietuvoje vaismedžiams daugiausia žalos padaro mažasis žiemsprindis (Operophthera brumata) ir kiek mažiau kenkia didysis žiemsprindis (Erannis defolaria). Vikšrai graužia besiskleidžiančius pumpurus, vėliau lapus, žiedpumpurius ir žiedus. Žiemsprindžių vikšrai 25 mm ilgio, žali, ropodami vikšrai sprindžiuoja.
Pagrindinė strategija
87. Purkšti insekticidais žaliojo kūgio tarpsnyje, kai būna pažeista 8 % pumpurų ar skrotelių.
Pagrindiniai insekticidai
88. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo žiemsprindžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: diflubenzuronas ir alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Obelinės voratinklinės kandys (Yponomeuta malinellus)
Požymiai
89. Žiemoja jauni vikšrai ant obelų šakučių po skydeliais. Skleidžiantis pumpurams, vikšrai įsigraužia į lapo parenchimą, vėliau paaugę gaminasi gūžtas. Obelims peržydėjus, gelsvi vikšrai (nugara eina dvi išilginės juodų taškų eilės) medyje pasidaro iš voratinklio gūžtą. Iš pradžių ji apima vieną, vėliau kelis lapus. Apgraužę lapus vienoje gūžtoje, vikšrai gamina kitą. Šie kenkėjai gali paplisti, jei yra bloga sodų priežiūra, nepurškiama insekticidais.
Pagrindinė strategija
90. Insekticidais purškiama žalio kūgio metu (0-1 tarpsniai pagal BBCH skalę) ar esant reikalui pakartotinai po žydėjimo, jeigu vidutiniškai viename medyje randamas vienas lizdas.
Pagrindiniai insekticidai
91. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo voratinklinių kandžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta cyflutrinas ir alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Šermukšninės kandys (Argyresthia conjugella)
Požymiai
92. Šermukšninės kandys labiausiai išplitusios šiaurinėse šalyse. Lietuvoje šie kenkėjai nėra labai gausiai paplitę. Jie dažniau kenkia mėgėjiškuose soduose ir tuose rajonuose, kur daugiau auga šermukšniai. Šermukšninės kandys labiau kenkia vaismedžiams tik tais metais, kai šermukšniai mažai dera. Vaisių minkštime kenkėjų vikšrai išgraužia vingiuotas landas. Sukirmiję obuoliai yra kartūs, mažesni, anksčiau nukrinta. Tose vietose, kur įlindo vikšrai, matosi iš pradžių žali, vėliau rudi ir juodi įdubimai, iš jų kartais sunkiasi sulčių lašeliai.
Pagrindinė strategija
93. Insekticidais purškiama tuoj po žydėjimo ir esant reikalui (jei šie kenkėjai labai išplitę) po 2 savaičių.
Pagrindiniai insekticidai
94. Lietuvos Respublikoje obelų apsaugai nuo šermukšninių kandžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta cyflutrinas ir alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Kriaušiniai gumbauodžiai (Contarinia pyrivora)
Požymiai
95. Gumbauodžiai skraido išsiskleidus kriaušės butonams ir į juos deda kiaušinėlius. Bekojės, šviesiai gelsvos išsiritusios lervos įsigraužia į vaisiaus užuomazgą ir ten vystosi apie mėnesį. Pažeistos jos nenormaliai padidėja, pasidaro apvalios, panašios į obuoliukus. Vėliau užuomazgos susiraukšlėja ir nukrinta.
Pagrindinė strategija
96. Labai išplitus šiems kenkėjams, prieš žydėjimą ar po jo, reikia purkšti insekticidais.
Pagrindiniai insekticidai
97. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo šermukšninių kandžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta cyflutrinas ir alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Kriaušinės erkutės (Eriophyes pyri)
Požymiai
98. Mikroskopinio dydžio, kirmėliškos erkutės gyvena kriaušių lapų audiniuose ir kenkia. Ant lapų atsiranda šviesiai žalios pūslelės ar gumbai, kurie vėliau gelsta, rausvėja ar ruduoja. Kuo daugiau būna erkučių, tuo didesni būna gumbai. Žiemoja suaugusios erkės po pumpurų žvynais, o viename pumpure jų gali būti apie 1000. Skleidžiantis lapams, erkutės įsiskverbia į jų parenchimą. Gyvendamos lapuose erkutės deda kiaušinėlius, iš kurių vėliau išsirita lervos. Žiemoti erkutės skirstosi liepos mėnesį į besiformuojančius pumpurus. Šios erkės labai žalingos medelynuose ir jaunuose soduose.
Pagrindinė strategija
99. Masiškai erkėms paplitus, apsaugos priemonės naudojamos skleidžiantis pirmiesiems pumpurų lapeliams ir kriaušėms peržydėjus. Purkšti efektyviausia sisteminiais akaricidais.
100. Lietuvos Respublikoje nuo kriaušinių erkučių registruotų akaricidų nėra.
Piktžolės
Požymiai
101. Sėklavaisiniai augalai paprastai auginami eilėmis, tarp kurių paliekami 3-4 m tarpai. Pasodinus tarpueiliuose pasėjamos daugiametės žolės, kurios vegetacijos metu 4-6 kartus šienaujamos. Rečiau tarpueiliuose žolės nesėjamos, o dirbamas pūdymas. Pomedžiuose paliekamas 100-150 cm herbicidinis pūdymas, kur piktžolės naikinamos naudojant herbicidus. Vaismedžiai gali būti sodinami juostomis (po kelias eiles vienoje juostoje), tačiau tokiu atveju pomedžiuose sunku yra panaudoti herbicidus, todėl GAAP rekomenduoja vaismedžius sodinti vienoje eilėje (ne juostomis). GAAP rekomenduoja vietoj herbicidinio pūdymo pomedžius mulčiuoti.
102. Sėklavaisinių sodo augalų pomedžiuose labiausiai plinta:
102.1. Vienametės vienaskiltės: vienametės miglės (Poa anua), dirvinės smilguolės (Apera spicaventi), paprastosios rietmenės (Echinochloa crusgalli), šerytės (Setaria spp.) ir kt.;
102.2. Daugiametės vienaskiltės: paprastieji varpučiai (Agropyron repens), kiek mažiau baltosios smilgos (Agrostis stolonifera);
102.3. Vienametės dviskiltės: bekvapės ramunės (Matricaria inodora), baltosios balandos (Chenopodium album), dirvinės aklės (Galeopsis tetrahit), trikertės žvaginės (Capsella bursa pastoris), rūgčiai (Polygonum spp.), kibieji lipikai (Galium aparine), dirvinės čiužutės (Thlapsi arvensis), dirvinės veronikos (Veronica arvensis), notrelės (Lamium spp.) ir kt.;
102.4. Daugiametės dviskiltės piktžolės: paprastosios kiaulpienės (Taraxacum officinale), dirvinės ūsnys (Cirsium arvense), dirviniai vijokliai (Convolvulus arvensis), rūgštynės (Rumex spp.), dirviniai asiūkliai (Equisetum arvense), paprastieji kiečiai (Artemisia vulgaris), dirvinės pienės (Sonchus arvensis) ir kt.
Pagrindinė strategija
103. Norint apsaugoti vaismedžius nuo piktžolių, herbicidais pomedžiai purškiami 1-3 kartus per vegetaciją. Purškimų skaičius priklauso nuo vyraujančių piktžolių rūšių bei herbicidų efektyvumo. Pirmą kartą prieš obelų žydėjimą, antrą – vasaros viduryje ir trečią – nuėmus derlių. Jei pomedžiai purškiami 3 kartus, tai kitais metais užtenka 2 purškimų.
104. Glifosatu pomedžiai purškiami tik praėjus 2 m. po pasodinimo metų, purkštuvai turi būti su priedangomis, nes jei patenka ant lapų tirpalas ar purškiama pirmais po pasodinimo metais, kai vaismedžių žievė būna pakankamai nesumedėjusi, pasireiškia fitotoksiškumas.
Piktžolių atsparumas herbicidams
105. Kibieji lipikai ir paprastieji vijokliai, dirviniai asiūkliai (labai atsparūs), paprastosios kiaulpienės, usnys yra atsparios herbicidams, todėl naudojamos didžiausios leistinos glifosato normos.
Pagrindiniai herbicidai
115. Lietuvos Respublikoje sėklavaisinių augalų apsaugai nuo piktžolių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: nuo vienamečių vienaskilčių: glifosatas, fluazifop-p-butilas; nuo daugiamečių vienaskilčių: glifosatas, fluazifop-p-butilas (didesnės normos); nuo vienamečių ir daugiamečių dviskilčių piktžolių – glifosatas (didesnės normos).
Suderinta su EPPO
standartu PP 2/18(1)