Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) lauke auginamiems agurkams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(2) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima agurkinių šeimai (Cucurbitaceae) priklausančių ir lauke auginamų augalų: melionų (Cucumis melo), agurkų (Cucumis sativus), arbūzų (Citrullus lanatus) ir cukinijų (Cucurbita pepo), kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Agurkai, auginami lauke ir po priedangomis: (žr. EPPO standartas PP 2/nn „Agurkai, auginami po priedangomis“). Agurkinių šeimos augalų yra nedidelė maistinė vertė, tačiau gausu vitaminų, mineralinių medžiagų. Vieni augalai pasižymi cukringumu, kiti krakmolingumu ar sėklose esančiomis aliejinėmis medžiagomis.
3. Agurkai – greitai augantys augalai. Jiems reikia daug maisto medžiagų, jie bijo staigių oro temperatūros bei drėgnumo svyravimų ir maisto medžiagų pertekliaus. Todėl į atvirą dirvą juos galima sėti tik šalčiams pasibaigus ir žemei įšilus. Agurkams reikia šviesios, šiltos, nuo vėjo apsaugotos vietos bei puraus, humusingo dirvožemio, kadangi jų šaknims reikia daug oro. Agurkams reikia daug vandens, tačiau per daug drėgmės grunte yra žalinga. Užmirkusiame grunte šaknys negauna oro, sutrinka maisto medžiagų asimiliavimas.
4. Kadangi agurkai labai jautrūs oro sąlygoms, tai atviroje dirvoje juos geriau sėti juodoje plėvelėje įrėžtose vietose arba lysvėse. Iš pradžių galima papildomai pridengti plėvele ir tunelio formos plėvelės apdangalais. Sėjant agurkus po plokščia folija, reikia labai gerai patręšti dirvą, nes vėliau galima bus tręšti tik skystomis trąšomis per folijoje įrėžtas skyles. Polietileninis mulčas – gera apsaugos priemonė nuo dirvoje plintančių grybų ir nematodų, piktžolių, taip pat nuo maisto medžiagų išplovimo ir vandens išgarinimo iš dirvožemio.
5. Siekiant išvengti ligų, pagrindinės profilaktikos priemonės – sudaryti agurkams palankias augimo sąlygas, teisingai pasirinkti sėjomainą, ligoms atsparias veisles, laiku naikinti piktžoles, sėti švarią, sveiką, beicuotą sėklą, laikytis agrotechnikos reikalavimų. Dar nėra sukurta biologinių preparatų, kurie apsaugotų lauke auginamus agurkus nuo ligų ir kenkėjų.
6. Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) rekomendacijose pateikiami agurkų apsaugos būdai nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių.
7. Lietuvoje svarbiausi agurkams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės:
7.1. Agurkų mozaika (Cucumber mosaic virus);
7.2. Agurkų bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae);
7.3. Bakterinis vytulys (Erwinia toxina);
7.4. Diegavirtė (Fusarium spp., Pythium spp., Rhizoctonia solani);
7.5. Agurkų netikroji miltligė (Pseudoperonospora cubensis);
7.6. Agurkų miltligė (Erysiphe cichoracearum., Sphaerotheca fuliginea);
7.7. Agurkų alternariozė (Alternaria cucumerina)
7.8. Rauplės (Cladosporium cucumerinum);
7.9. Agurkų askochitozė (Ascochyta cucumis);
7.10. Agurkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea);
7.11. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotionum);
7.12. Šiltnaminiai baltasparniai (Trialeurodes vaporarium);
7.13. Minamusės (Liriomyza spp.);
7.14. Moliūginiai amarai (Aphis gossypii);
7.15. Tabakiniai tripsai (Thrips tabaci);
7.16. Šiltadaržiniai tripsai (Heliothrips haemorrhoidalis);
7.17. Voratinklinės erkės (Tetranychus urticae);
7.18. Podros (Podura);
7.19. Kurkliai (Gryllotalpa gryllotalpa);
7.20. Spragšiai (Elateridae);
7.21. Piktžolės.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
8. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse, ir kaip tai susiję su pagrindine GAAP strategija. Įmanoma, kad tos veikliosios medžiagos dėl tam tikrų priežasčių nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik šalyje registruotas produktas gali būti panaudotas.
Agurkų diegavirtė (Fusarium spp., Pythium spp., Rhizoctonia solani)
Požymiai
9. Diegavirtę sukelia įvairūs patogeniniai dirvos grybai (Fusarium spp., Pythium spp., Rhizoctonia solani, Phytophthora spp., Alternaria spp.). Dažnai ši liga vadinama juodąja kojele. Labiausiai nukenčia nepalankiomis sąlygomis augantys agurkų daigai: užkrėstas gruntas, per giliai įterpta sėkla, per tankiai augantys daigai, mažai šviesos, šaltas, drėgnas, mažai laidus gruntas, žemesnė kaip +20°C temperatūra, stipri laistomo vandens, ypač netinkamos temperatūros, srovė ir kt. Susirgusių daigų šaknies kaklelis ir šaknys paruduoja. Stiebelio dalis prie žemės suplonėja ir patamsėja, lapeliai vysta, daigai sunyksta. Kai kada be ryškesnių ligos simptomų pasodinti šiltnamyje daigai pradeda sirgti šaknų puviniais. Dažnai ligą išprovokuoja temperatūros svyravimai dienos nakties metu.
10. Ligos sukėlėjai žiemoja dirvoje, šiltnamio grunte. Ten jie gali gyventi ir kaip saprotrofai ir užkrėsti tik nusilpusius augalus. Kai kurie patogenai plinta su sėkla.
Pagrindinė strategija
11. Agurkų apsaugos nuo diegavirtės esmė yra apsaugoti juos nuo bet kokio šaltinio, platinančio infekciją. Todėl reikia sėti sveiką, kompleksiškai beicuotą sėklą į neužkrėstą dirvą. Prieš sėjant ar sodinant agurkus, į dirvą reikia įterpti fungicidų. Laikytis sėjomainos ir teisingos sėjos normų (atitinkamas tankumas ir gylis). Sudaryti kuo palankesnes sąlygas agurkams augti, nepertręšti azoto trąšomis. Vengti sunkių, nelaidžių dirvų ir gruntų. Daigus ir jaunus augalus laistyti fungicidais, šalinti sergančius augalus. Gerai išvalyti ir dezinfekuoti šiltnamius, indelius, kuriuose buvo auginami agurkų daigai.
Pagrindiniai fungicidai
12. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo diegavirtės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – propamokarbo hidrocholiridas.
Agurkų bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae)
Požymiai
13. Agurkų bakterine dėmėtlige (sukėlėjas bakterija Pseudomonas syringae pv. lachrymans (Shmith et Brayn) gali sirgti dauguma moliūginių šeimos augalų, bet dažniausiai ja apsikrečia agurkai. Ant pažeistų lapų gana gausiai atsiranda šviesiai žalsvų, smulkių (iki 0,5 cm diametro), pradžioje vandeningų, kampuotų dėmelių. Esant drėgnam orui, dėmėse iš apatinės lapo pusės galima pamatyti šviesiai žalsvas, pavandenijusias dėmeles. Jos gana greit plečiasi, pasidaro kampuotos, pilkšvos, vėliau paruduoja. Dėmių vietose išsiveržia pilkšvo skysčio lašeliai, kuriuose būna daug bakterijų. Dėmių vietose lapalakštis gali iškristi. Ant stiebų, lapkočių ir vaisių atsiranda smulkių, apskritų, įdumbančių dėmelių. Į jų paviršių taip pat gali išsiveržti drumzlini, lipnūs skysčio lašeliai su bakterijomis. Susirgę vaisiai beaugdami deformuojasi, praranda prekinę išvaizdą.
14. Bakterijos žiemoja ir išlieka gyvybingos nesupuvusiose sirgusių augalų liekanose, sėklose. Vegetacijos metu plinta per orą, vandenį – lyjant ar laistant arba mechaniškai – skinant vaisius, prižiūrint augalus. Palankiausios sąlygos vystytis bakteriozei – didelė oro drėgmė, kai lapų paviršiuje ilgesnį laiką išlieka vandens lašeliai ir +19-24°C temperatūra.
Pagrindinė strategija
15. Laikytis sėjomainos – į tą pačią vietą sodinti ne anksčiau kaip po 3 metų. Sėti sveiką, beicuotą sėklą. Nuėmus derlių, sunaikinti visas liekanas. Auginti atsparias bakteriozei veisles. Nepertręšti azoto trąšomis.
Pagrindiniai fungicidai
16. Lietuvos Respublikoje nuo agurkų bakterinės dėmėtligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – vario sulfatas + negesintos kalkės.
Rauplės (Cladosporium cucumerinum Ell. et Arth.)
Požymiai
17. Rauplėmis (Cladosporium cucumerinum Ell. et Arth.) dažniau apsikrečia agurkai, rečiau moliūgai, melionai, arbūzai. Šios ligos sukėlėjai taip pat dauginasi ant javų ir žolių, todėl jos plitimą skatina infekuoti šiaudai bei rudenį nesuarta dirva. Ligos požymiai pastebimi ant atžalų, lapų, vaisinių užuomazgų ir vaisių. Ant lapalakščio atsiranda 0,5-1,5 cm dydžio rudų, kampuotų, su būdingu šviesios spalvos apvadu dėmių. Po kiek laiko dėmėse sudžiūvę audiniai iškrinta, lapai pasidaro skylėti. Labai drėgnu oru dėmės apsitraukia gausiu, žalsvai juodu aksominiu grybo apnašu. Ant vaisių infekcijų vietose atsiranda pavandenijusių dėmelių, vėliau, epidermiui plyšus, atsiveria iki 5 mm dydžio įdubusios žaizdelės, iš kurių sunkiasi gelsvas, greit kietėjantis skystis. Žaizdos gali būti tokios gilios, kad pasiekia sėklų kameras. Susirgę jauni vaisiai deformuojasi, pūna, netenka prekinės išvaizdos. Dauguma naujų rekomenduojamų agurkų hibridų ir veislių pasižymi atsparumu rauplėms.
18. Rauplių sukėlėjai žiemoja sirgusių augalų liekanose. Užkratas pernešamas vėjo, vabzdžių pagalba ir mechaniškai – per priežiūros įrankius. Liga ypač greit plinta vėsią, drėgną vasarą. Karštis ir sausra sustabdo jos plitimą.
Pagrindinė strategija
19. Auginti atsparias rauplėms veisles. Laikytis sėjomainos. Sterilizuoti šiltnamius ir jų gruntą. Šalinti užsikrėtusias augalo dalis.
Pagrindiniai fungicidai
20. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo rauplių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas ir vario sulfatas + negesintos kalkės.
Agurkų alternariozė (Alternaria cucumerina)
Požymiai
21. Agurkų alternariozės sukėlėjas Alternaria cucumerina (Ellis et Ewerth) Elliott parazituoja agurkus ir melionus. Paprastai ant apatinių lapų atsiranda nedidelės kampuotos, gelsvai rusvos dėmelės. Jos greitai didėja, susilieja ir gali susidaryti didelės, kampuotos ar apskritos koncentriškai rievėtos dėmės, apjuostos gelsvu lapalakščiu. Smarkiau apimti lapai sudžiūsta.
22. Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose, sėklų paviršiuje, ant piktžolių. Užkratą perneša vėjas. Palankiausia oro temperatūra grybui vystytis yra +25-28°C, o santykinė oro drėgmė – 85 % ir didesnė. Šilta, lietinga vasara yra palanki ligai plisti ant lauke auginamų agurkų.
Pagrindinė strategija
23. Sėti beicuotą sėklą. Šalinti pirmuosius susirgusius agurkų lapus. Ligos židiniuose apipurkšti augalus fungicidais, o jeigu liga ir toliau progresuoja, purkšti visą lauką. Baigus derėti agurkams, sunaikinti visas augalines liekanas.
Pagrindiniai fungicidai
24. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo alternariozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – mankocebas.
Agurkų miltligė (Erysiphe cichoracearum., Sphaerotheca fuliginea)
Požymiai
25. Agurkų miltligę gali sukelti du patogeniniai grybai – Erysiphe cichoracearum D.C. et Merat ir Sphaerotheca fuliginea (Schlech.) Poll. Šie grybai parazituoja ant visų moliūginių šeimos augalų rūšių. Labiau miltlige serga agurkai šiltnamiuose. Lauko agurkai serga retai, paprastai baigiant derėti. Ligos požymiai – dėmių pavidalo baltos spalvos grybienos apnašas lapų viršutinėje dalyje, vėliau aptraukiantis apatinę pusę ir pereinantis ant stiebo. Ligos apimti lapai silpniau asimiliuoja ir anksti sudžiūsta. Stipriau pažeisti augalai menkai dera, skursta ir žūsta. Dauguma platinamų agurkų veislių ir hibridų yra atsparūs miltligei.
26. Miltligės sukėlėjai peržiemoja augalinėse liekanose, ant piktžolių. Užkratą gali pernešti vėjas. Patogenui vystytis pakankama 50 % santykinė oro drėgmė. Palankesnės sąlygos infekcijai plisti, kai augalai auga tankiai, yra silpnas apšvietimas, vidutinė oro temperatūra, besilaikanti drėgmė ant lapų.
Pagrindinė strategija
27. Auginti atsparias miltligei veisles. Pastebėjus pirmus ligos požymius, reikia purkšti fungicidais. Vengti tankaus pasėlio. Nepertręšti azoto trąšomis. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas.
Pagrindiniai fungicidai
28. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo tikrosios miltligės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: krezoksim metilas ir penkonozolas.
Agurkų netikroji miltligė (Pseudoperonospora cubensis)
Požymiai
29. Agurkų netikroji miltligė (sukėlėjas Pseudoperonospora cubensis (Berk. et Curt.) Rostow.) – bene žalingiausia grybinė liga tiek šiltnamyje, tiek lauke. Serga tik lapai. Pirmus ligos požymius geriausiai pastebėti rytais. Viršutinėje sergančių lapų pusėje atsiranda apibrėžtų gyslomis, kampuotų, šviesiai žalsvų, vėliau nugelstančių ir nuruduojančių dėmių. Joms susiliejus, lapas sudžiūsta. Jei drėgna, apatinėje lapo pusėje susidaro pilkšvai violetinis apnašas iš grybo sporų. Grybo sporas oro srovės perneša dideliais atstumais ir per trumpą laiką, esant palankioms ligai plisti sąlygoms, gali masiškai susirgti augalai, sukeldami ligos epifitotiją. Netekę lapų, agurkai nebedera, džiūsta. Jeigu ši liga pasireiškia anksti, derliaus gali visai nebūti. Dėl ypatingo gebėjimo greitai apkrėsti augalus, ligos eiga gali būti žaibiška ir per kelias dienas žūsta dideli agurkų plotai. Ligai plisti labai palankios vėsios ir drėgnos naktys (temperatūra +15-16°C), liūtys, ilgai besilaikantis rūkas, migla, o saulėtomis dienomis temperatūra +20-25°C. Pastebėta, kad kelias dienas prieš pasirodant dėmėms ant lapų, net vidudienį matoma rasa. Būtent tuomet arba pasirodžius pirmosioms dėmėms, agurkai purškiami fungicidais. Kai oras sausas, liga plinta mažiau, bet nesibaigia.
30. Dar neištirta, kaip grybas peržiemoja mūsų klimato sąlygomis. Vegetacijos metu užkratas pernešamas lietaus, vėjo pagalba dideliais atstumais.
Pagrindinė strategija
31. Auginti atsparias netikrajai miltligei veisles. Laikytis sėjomainos. Lauke auginant agurkus, parinkti neužpavėsintą, atvirą vietą, toliau nuo vandens telkinių, kur nesusidaro naktimis rūkas. Pastebėjus pirmus ligos požymius ar gavus signalą apie jos pasirodymą, profilaktiškai purkšti fungicidais.
Problemos su atsparumu fungicidams
32. Yra taikomos įvairios fungicidų naudojimo strategijos, kad būtų išvengta atsparumo atsiradimo jiems. Patariama sisteminių fungicidų nenaudoti daugiau nei dvejus metus ar tris kartus per sezoną. Jei galima, reiktų naudoti skirtingas veikliąsias medžiagas turinčius preparatus arba naudoti jų mišinius su kontaktiniais preparatais. Šis patogenas yra atsparus fungicidui metalaksilui ir azoxsytrobinui.
Pagrindiniai fungicidai
33. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo netikrosios miltligės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas, mankocebas, vario sulfatas + negesintos kalkės.
Agurkų askochitozė (Didymella bryonie (Aversw.) Rehm.)
Požymiai
34. Agurkų askochitozę sukelia patogeninis grybas Ascochyta cucumis Fautr. et Roum. (Didymella bryonie (Aversw.) Rehm.). Susirgę daigai žūsta. Jei apsikrečia paaugę agurkai, ligos požymiai gali atsirasti ant visų antžeminių augalo dalių (lapų, šoninių atžalų, vaisinių užuomazgų). Ant lapų atsiranda stambių, pradžioje šviesių, vėliau tamsėjančių ir džiūstančių dėmių. Kartais dėmes juosia gelsvas apvadas. Ant apsikrėtusių stiebų, šoninių atžalų atsiranda pailgų įdumbančių pilkšvų sausų dėmių. Tose vietose audiniai išilgai plyšta ir iš jų sunkiasi rusvo kietėjančio skysčio lašeliai. Ant pažeistų vaisių ir atžalų susidaro daug smulkių, iš pradžių pilkšvų, vėliau tamsėjančių kūnelių – grybo piknidžių.
35. Ligos sukėlėjas žiemoja sirgusių augalų liekanose, kartais randamas ant sėklų. Patogenas lengvai įsiskverbia į augalą per įvairias žaizdas, padarytas skinant vaisius, šalinant atžalas ar paliktas vabzdžių. Dažnai pažeidžiamas stiebo pagrindas, esantis arti žemės. Šiltnamyje ligai plisti palanki žema temperatūra naktį ir aukšta – dieną.
Pagrindinė strategija
36. Laikytis sėjomainos ir agrotechnikos reikalavimų. Sėti beicuotą sėklą. Ligą pristabdo gausus tręšimas kaliu. Šalinti pirmuosius susirgusius augalus, vaisius, lapus ir ūsus. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, reikia naudoti fungicidus. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas.
37. Lietuvos Respublikoje apsaugai nuo agurkų askochitozės registruotų produktų nėra.
Agurkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea)
Požymiai
38. Agurkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea Pers.) dažna liga agurkuose. Pažeidžiami visi augalo organai: lapai, stiebai, vaisiai, vaisinės užuomazgos, ūsai. Pūdamos vaisių užuomazgos suminkštėja ir pasidengia vešliu pilku apnašu. Besiliečiant infekuotai vietai su kita augalo dalimi, užkratas greit pereina ant jos. Ant lapų kekerinio puvinio dėmės paprastai esti didelės, netaisyklingos formos, rusvos spalvos. Puvinio apimtose vietose stiebas paruduoja, suminkštėja, apsitraukia pilku apnašu, kuriame matomi juodi skleročiai. Jeigu pūva stiebo apačia, vysta ir žūsta visas augalas, o jeigu aukščiau – virš pažeistos vietos esanti augalo dalis.
Pagrindinė strategija
39. Sėti dezinfekuotą sėklą. Šalinti pirmuosius susirgusius augalus, vaisius, lapus. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, reikia naudoti fungicidus. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas.
Pagrindiniai fungicidai
40. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo kekerinio puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas ir mankocebas.
Agurkų sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum (Lib.) de Bary)
Požymiai
41. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum (Lib.) de Bary) pažeidžia agurkus, auginamus lauke. Pūvanti augalo dalis suminkštėja ir pavandenija, apsitraukia balta, panašia į vatą grybiena, kurios gabalėliais plinta ligos sukėlėjas. Iš grybienos susiformuoja tamsūs kūneliai – skleročiai. Jie gali susidaryti ir stiebo viduje. Agurkai gali sirgti ir uždara forma, kai išorėje grybienos apnašas nesusidaro, o sergantis augalas vysta ir sudžiūna. Agurkų sklerotinis puvinys daug žalos padaro tuose šiltnamiuose, kur nesilaikoma agrotechnikos reikalavimų, per tankiai susodinami augalai, per žema oro temperatūra ir per didelė oro drėgmė.
Pagrindinė strategija
42. Nesodinti agurkų per tankiai, nepertręšti azotu. Šalinti pirmuosius susirgusius augalus, vaisius, lapus. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, reikia naudoti fungicidus.
43. Be minėtų kekerinio ir sklerotinio agurkų vaisių puvinių gali pasitaikyti ir kitų Fusarium, Rhizoctonia, Pythium, Rhizopus genčių grybų sukelti puviniai. Paprastai užsikrečia tie vaisiai, kurie liečiasi su žeme, gruntu. Užkratas į vaisių patenka per įvairias žaizdeles. Svarbi sąlyga puvinių plitimui – drėgmės perteklius tiek vaisiams augant, tiek laikant juos nuskintus. Pašalę vaisiai taip pat pūna.
44. Laikytis pagrindinių higienos taisyklių prižiūrint augalus. Vengti vaisių sąlyčio su žeme ar kitu substratu. Šalinti puviniais pažeistus vaisius. Esant palankioms puviniams plisti sąlygoms, profilaktikai naudoti apsaugos priemones.
Pagrindiniai fungicidai
45. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo sklerotinio puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas ir mankocebas.
Agurkų mozaika (Cucumber mosaic virus)
Požymiai
46. Agurkų mozaiką sukelia agurkų mozaikos virusas Cucumber mosaic virus (CMV). Užsikrečia visi tiek šiltnamyje, tiek lauke augantys moliūginių šeimos augalai. Pirmi ligos simptomai pasireiškia ant jaunų viršutinių lapų. Lapalakštyje tarp gyslų atsiranda šviesiai žalių, vėliau gelstančių, vingiuotais kontūrais dėmių. Vietomis lapalakštis pūsliškai deformuojasi. Sergančio augalo augimas sutrinka, tarpubambliai sutrumpėja, nenatūraliai išsidėstę lapai sudaro tarsi rožę. Ant senesnių lapų atsiranda charakteringas mozaikinis dėmėtumas. Vaisiai smulkūs, deformuoti, šviesiai dėmėti, kauburiuoti. Smarkiau ligos apimti agurkai sunyksta.
47. Virusas išplatinamas su sergančių augalų sultimis, kai augalai liečiasi vieni su kitais ir dirbant priežiūros darbus bei skinant vaisius. Viruso aktyvūs platintojai yra amarai ir kai kurie kiti vabzdžiai.
48. Ligos sukėlėjai žiemoja augalų liekanose bei sėklose.
Pagrindinė strategija
49. Auginti atsparias CMV agurkų veisles bei hibridus. Sėklas imti tik iš sveikų vaisių nuo sveikų augalų. Sėklas išdezinfekuoti termiškai, po to beicuoti. Neauginti agurkų šalia dekoratyvinių, ypač daugiamečių augalų, neatsparių šiam virusui. Ligotus augalus šalinti ir sunaikinti. Naikinti daugiametes piktžoles. Pasibaigus vegetacijai, pašalinti ir sunaikinti augalines liekanas. Dezinfekuoti įrankius, tarą, pirštines ir kt. Naikinti virusų platintojus amarus ir kitus vabzdžius insekticidais.
50. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo mozaikos registruotų produktų nėra.
Amarai (Aphis gossypii, A. fabae, A. Craccivora, Myzus persicae)
Požymiai
51. Agurkams gali kenkti įvairių rūšių amarai. Dažniausiai pasitaiko moliūginiai amarai (Aphis gossypii Glov.). Tai polifaginiai visaėdžiai, vieni iš mažiausių kenkėjų, pažeidžiantys daugelį augalų. Tai 1-1,8 mm ilgio žalios ar juodai žalios spalvos vabzdžiai su juodais sifonais. Lervos panašios į suaugėlius, tik mažesnės, pradžioje geltonos, vėliau tampa gelsvai žalios. Dažniausiai amarai kolonijomis gyvena apatinėje lapų pusėje ir siurbia augalo sultis. Kai amarų prisiveisia daug, jie apninka ir viršutinę lapo pusę, ūglius, žiedus, vaisių užuomazgas. Pažeisti lapai susiraito, deformuojasi, gelsta, žiedai, vaisių užuomazgos byra, pažeisti augalai skursta, būna užteršti skystomis cukringomis amarų išskyromis. Pirmos generacijos amarai visi besparniai, vėliau pasirodo ir sparnuotos patelės, kurios nuskrenda į kitus pasėlius ir duoda pradžią naujiems amarų židiniams. Patelės – gyvavedės, vidutinis jų vislumas – 25-60 lervų. Moliūginiai amarai peržiemoja šiltnamyje. Lauke jų kolonijos aptinkamos vasaros viduryje ar pabaigoje. Esant palankioms sąlygoms (aukšta temperatūra), lauke išsivysto 2-3 generacijos.
Pagrindinė strategija
52. Vengti sėti agurkus lauke arti šiltnamių, kur gali būti amarų. Pastebėjus amarų kolonijas, augalus purkšti aficidais ar insekticidais. Yra atsparių pesticidams amarų rūšių, todėl ne visada rekomenduojami insekticidai gali būti efektyvūs.
Pagrindiniai insekticidai
53. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo moliūginių amarų yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, beta-cyflutrinas, triazamatas, beta-cypermetrinas, deltametrinas ir kt.
Tabakiniai tripsai (Thrips tabaci)
Požymiai
54. Tabakiniai tripsai (Thrips tabaci Lind.) ir šiltadaržiniai tripsai (Heliothrips haemorrhoidalis Bouche) – polifaginiai daugelio augalų kenkėjai. Kenkėjų vystymasis ir kenkimas panašūs. Ir suaugėliai, ir lervos čiulpia augalo sultis. Ant apniktų lapų atsiranda smulkių balsvų dėmelių. Lapai įgauna sidabrišką atspalvį, labiau pažeisti – džiūsta. Tripsai gali platinti virusus. Suaugėliai apie 1 mm ilgio, siauro, gelsvos ar tamsiai rudos spalvos kūno. Sparneliai tiesūs, siauri. Lervos gelsvos, bet blyškesnės. Ropoja tripsai greit, kiek vinguriuodami. Viena patelė padeda iki 100 kiaušinėlių į apatinės lapo pusės audinį. Optimalioje temperatūroje (+25-28oC) šiltadaržinio tripso vienos generacijos vystymasis trunka 18-28 dienas. Per vegetaciją galima suskaičiuoti 10 generacijų. Nukritus oro temperatūrai žemiau +15oC, šiltadaržinių tripsų vystymasis labai sulėtėja, o sumažėjus santykinei oro drėgmei iki 50%, lervos masiškai žūsta. Per vegetaciją gali išsivystyti 7-8, lauke išsivysto 2-3 generacijos. Žiemoja tripsai viršutiniame dirvos sluoksnyje ir po augalų liekanomis.
Pagrindinė strategija
55. Sėti dezinfekuota sėkla. Nuėmus derlių, sunaikinti augalines liekanas. Naikinti piktžoles. Masiškai pasirodžius tripsams, reikia purkšti insekticidais.
Pagrindiniai insekticidai
56. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo tripsų yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – aversektinas.
Šiltnaminiai baltasparniai (Trialeurodes vaporarium)
Požymiai
57. Šiltnaminiai baltasparniai (Trialeurodes vaporariorum Westw.) – visaėdžiai kenkėjai, kenkiantys daugeliui augalų. Tai 1,5 mm ilgio vabzdys, turintis dvi poras ryškiai baltų, lyg milteliais apibarstytų sparnų, kurie ramybės būklės sudedami tarsi stogeliu išilgai kūno. Patelės deda kiaušinėlius ant lapijos. Viena patelė padeda iki 200 kiaušinėlių. Lervos plokščios, gelsvos, nejudrios. Vystosi esant +15oC 4 savaites; esant +21oC – 3 savaites. Kenkėjai gyvena apatinėje lapų pusėje, čiulpia augalo sultis. Augalai būna užteršti lipniomis išskyromis, kuriose vystosi suodligės sukėlėjai. Pajudinus baltasparniais apniktą augalą, į orą pakyla pulkas smulkių baltų vabzdžių. Augalų vystymasis ir derėjimas sutrinka.
Pagrindinė strategija
58. Lapus, apniktus baltasparnių, reikia nuskinti ir sunaikinti. Nuėmus derlių, visos liekanos sunaikinamos. Kad kenkėjai iš šiltnamio neperskristų ant lauke auginamų agurkų, reikia gaudyti juos geltonomis gaudyklėmis. Kenkėjai atsparūs daugumai pesticidų.
Pagrindiniai insekticidai
59. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo šiltnaminių baltasparnių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cipermetrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas.
Spragšiai (Elateridae)
Požymiai
60. Dažnai daržuose galima aptikti spragšių (Elateridae) lervas, kurios kenkia agurkams ir kitoms daržovėms. Spragšių lervos pažeidžia augalų šaknis, stiebai pradeda gelsti, nudžiūsta. Spragšių prisiveisia pievose, piktžolėtose dirvose, plotuose po kaupiamųjų augalų. Prie pažeistų augalų randamos iki 25-30 mm ilgio volelio formos kietos geltonos ar rusvos ryškiai segmentuotu kūnu spragšių lervos. Jų galva ruda. Patys vabalai plokšti, į abu galus siaurėjantys, 7-15 mm ilgio. Žiemoja spragšių lervos ir vabalai dirvoje, iki 60 cm gylyje. Birželio, liepos mėn. vabalai poruojasi ir dirvoje patelės deda kiaušinėlius. Išsiritusios lervos iki rudens minta vien puvenomis ir augalams žalos nedaro. Kitais ir vėlesniais metais jau pradeda kenkti augalams. Lervos priklausomai nuo spragšių rūšies vystosi 3–5 metus.
Pagrindinė strategija
61. Rudenį giliai suarti daržus, pakalkinti (rūgščias dirvas). Naikinti piktžoles, purenti tarpueilius. Prieš sodinant agurkus, reikia išsitirti dirvožemį. Jei randama 10 lervų viename kvadratiniame metre, sodinti nerekomenduojama. Dirvožemį reikia purkšti insekticidais.
Pagrindiniai insekticidai
62. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo spragšių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas ir beta-cipermetrinas.
Minamusės (Liriomyza spp.)
Požymiai
63. Minamusės (Liriomyza spp.) nėra labai paplitę kenkėjai. Kenkti gali skirtingos rūšys. Tai dvisparniai, apie 2 mm ilgio vabzdžiai. Nugarėlė, pilvelio viršus juodi, galva, krūtinės šonai ir dūzgai geltoni. Lervos apie 3 mm ilgio, gelsvos. Pažeistų augalų lapų parenchimoje lervos graužia siaurus, baltų vingiuotų juostelių pavidalo takus – minas. Viename lape gali būti kelios minos, matomos abiejose lapo pusėse. Žiūrint prieš šviesą, išilgai minos matomos kruopėtos tamsios lervos išmatos, o minos gale galima rasti lervą. Smarkiau pažeisti lapai džiūsta. Žiemoja lėliukės dirvos viršutiniame sluoksnyje.
Pagrindinė strategija
64. Dezinfekuoti dirvą. Naikinti pažeistus lapus kartu su jų viduje esančiomis lervomis. Aptikus minamuses, purkšti insekticidais (šiuo metu leidžiami naudoti insekticidai, kurie naikina minamuses tik suaugėlių fazės). Biometode efektyviai naudojamas endoparazitas Dacnusa sp.
Šiauriniai gumbiniai nematodai (Melaidogyne hapla Chitw.)
Požymiai
65. Šiauriniai gumbiniai nematodai (Melaidogyne hapla Chitw.) labai pavojingi kenkėjai, kuriuos sunaikinti yra labai sunku. Tai taip pat turintys daug šeimininkų kenkėjai. Patelės yra bespalvės, kriaušės formos, 0,5-1 mm dydžio, gyvena šaknų gumbuose. Patinai kirmėliški, 1,5 mm ilgio, gyvena dirvoje. Pažeisti augalai lėtai auga ir silpnai dera, skursta, vysta. Išrovus tokį augalą, ant šaknų matomi įvairaus dydžio ir formos gumbai. Žiemoja kiaušinėliai šaknų gumbuose arba dirvoje. Pavasarį lervos įsiskverbia į šaknų audinius. Jos išskiria fermentus, kurie erzina augalų ląsteles, ir šios pradeda nenormaliai daugintis – susidaro gumbai. Patelės kiaušinėlius deda šaknų viduje. Nematodai laukuose per metus išvysto 1-2 generacijas. Plinta kenkėjai su žeme, kurioje yra pažeistų augalų likučių, su daigais, darbo įrankiais. Giliai žemėje kenkėjai gali išlikti gyvi kelerius metus.
Pagrindinė strategija
66. Šiuo metu Lietuvoje nėra registruotų nematocidų. Auginti atsparias agurkų veisles, pažymėtas raide „N“. Rudenį giliai suarti žemę, sunaikintų augalų liekanas. Nematodais apniktus augalus šalinti kartu su aplink šaknis esančiomis žemėmis ir sunaikinti.
Voratinklinės erkės (Tetranychus urticae Koch.)
Požymiai
67. Dažnai tiek šiltnamio, tiek lauko agurkuose aptinkamos voratinklinės erkės (Tetranychus urticae Koch.). Tai taip pat polifaginiai kenkėjai, kenkiantys beveik 300 kultūrinių ir dekoratyvinių augalų rūšių. Erkės pirmiausia puola apatinius augalų lapus. Viršutinėje lapų pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių, kurių greitai daugėja. Lapai gelsta ir sudžiūsta. Apnikti augalai skursta, mažai dera, vėliau žūsta. Augalai apraizgyti plonais voratinklio siūlais, kuriais erkės pereina nuo vieno augalo ant kito. Erkės smulkios, vos 0,5 mm ilgio, pilkšvai žalsvos. Jos labai vislios – viena patelė padeda nuo 40 iki 100 kiaušinėlių. Esant +22-28oC temperatūrai ir mažesnei kaip 70 % santykinei oro drėgmei, erkė virsta suaugėle per 9 dienas. Lauke paprastai būna 4-5 šio kenkėjo generacijos. Žiemoja apvaisintos rausvos spalvos patelės šiltnamių plyšiuose, po augalinėmis liekanomis, po žemės grumsteliais.
Pagrindinė strategija
68. Nuėmus derlių, reikia išdezinfekuoti ir sunaikinti augalines liekanas. Naikinti piktžoles, nes jose gali būti erkių. Aptikus kenkėjų, augalus nupurkšti insekticidais ar akaricidais, purškimą pakartoti po 7 dienų, vėliau – pagal poreikį. Mitako ir apolo mišinys veikia ilgiau ir efektyviau, nes naikina visas erkių vystymosi formas – nuo kiaušinėlių iki suaugėlio. Žalingumas vertinamas, kai 1 erkė randama 2 cm2 lapo plote. Iš biologinių priemonių šiltnamiuose naudojama grobuoniška erkė Phytoseiulus persimilis.
Pagrindiniai insekticidai
69. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo voratinklinių erkių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: aversektinas ir azadirachtinas.
Kurkliai (Gryllotalpa gryllotalpa L.)
Požymiai
70. Labai žalingi ir sunkiai iš daržų „išvejami“ kurkliai (Gryllotalpa gryllotalpa L.). Tai visaėdis, iki 6 cm ilgio, lyg aksominis, tamsiai rudos spalvos kenkėjas. Priekinės kojos rausiamosios. Turi dvi poras sparnų. Lervos panašios į suaugėlius, tik mažesnės. Gyvena lengvuose, rišliuose drėgno priesmėlio humusinguose dirvožemiuose ir durpžemiuose. Ypač daug jų būna žemesnėje, arčiau vandens vietoje. Biržely kurkliai poruojasi, vakarais girdėti jų kurkimas. Patelės kasa tunelius su daugeliu kamerų, kur sudeda nuo 150 iki 600 kiaušinėlių, iš kurių po 10-17 dienų išsirita lervos. Per visą gyvavimo laiką viena patelė gali sudėti iki 3000 kiaušinėlių. Pradžioje lervos minta humusu ir smulkiomis šaknelėmis, vėliau – augalų šaknimis. Lervos vystosi apie dvejus metus. Kurkliai nuolat juda po žeme, rausdami piršto storumo urvelius ir pakelyje apgrauždami augalus ar juos įtraukdami į urvus. Kurklių apniktose vietose augalai vysta ir džiūsta. Žiemoja tiek suaugėliai, tiek ir lervos gana giliai žemėje. Patinėliai gyvena metus, patelės – pusantrų.
Pagrindinė strategija
71. Tinka visi kurklius atbaidantys būdai, parduotuvėse galima rasti įvairių priemonių (naudoti pagal instrukciją). Vegetacijos metu dažnai purenti tarpueilius, radus lizdus, sunaikinti kurklius ir jų kiaušinius. Gaudyti kenkėjus į įkastus lygiai su žemės paviršiumi jų rausimosi takuose stiklinius indus. Rudenį giliai suarti dirvą. Veiksmingas būdas apmažinti kurklių kiekį – anksti rudenį darže iškasti 0,5 m gylio duobes, pridėti į jas (geriausiai) arklio mėšlo, sumaišyto su šiaudais ir paženklinti lazda. Žiemą iškračius mėšlą, susirinkę čia žiemoti kurkliai žūva.
Piktžolės
72. Laukuose, kur auginami agurkai, mechanizuotas piktžolių naikinimas yra sudėtingas. Nes agurkų daigai dideli ir prie jų sunku prieiti. Todėl daugiausia naudojami herbicidai. Dirva suariama ir išakėjama prieš pat daigų sodinimą. Piktžolių augimas sumažinamas sodinant agurkus po mulčo plėvele. GAAP rekomenduoja herbicidus naudoti prieš ir po sodinimo, atitinkamoms piktžolėms tinka atitinkami herbicidai.
Suderinta su EPPO
Standartu PP 2/2(2)