Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) runkeliams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima runkelių (Beta vulgaris) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Šakniavaisiams yra auginami trijų tipų runkeliai:1) cukriniai runkeliai, sukaupiantys didelį cukraus kiekį, naudojami cukraus gamybai; 2) pašariniai runkeliai, kurie dar priklausomai nuo cukraus ir sausųjų medžiagų kiekių yra skiriami kaip puscukriniai ir pašariniai, yra naudojami pašarui; 3) raudonieji burokėliai, naudojami maistui. Šis standartas yra skirtas cukrinių runkelių GAAP, bet kenksmingų organizmų daroma žala yra panaši ir kitiems runkeliams, taigi šis standartas gali būti taikomas ir kitų tipų runkeliams. Šis standartas neapima sėklai auginamų runkelių apsaugos problemų.
3. Runkeliai yra dvimečiai augalai. Sėjama balandžio mėn. Runkelių apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės šakniavaisių derlių. Remiantis GAAP reikalavimais, runkeliai turi būti auginami sėjomainoje, kurioje į tą patį lauką būtų sėjami ne anksčiau kaip 3-4 metai ir būtų užtikrinta gera pasėlio būklė. Augalai yra veikiami daugelio kenksmingų organizmų, ypač pirmąsias keletą savaičių po sėjos. GAAP reikalavimas yra užtikrinti optimalias augalų augimo sąlygas šiuo laikotarpiu ir parinkti tinkamas augalų apsaugos priemones, geriausią laiką bei jų naudojimo dažnumą, kad būtų pasiektas optimalus rezultatas.
4. Runkelių sėklos beicavimas ir daigų purškimas nuo kenksmingų organizmų yra viena iš GAAP dalių. Cukrinių runkelių sėjai yra naudojama vienadaigė dražuota sėkla. Daigo netekimas sėjant tokia sėkla fiksuotais atstumais, atneš derliaus nuostolių. Todėl yra ypač svarbu apsaugoti daigus nuo dirvos kenksmingų organizmų. Moderniose cukrinių runkelių auginimo technologijose vienas iš GAAP punktų yra dirvos apdorojimas nuo dirvos kenksmingų organizmų. Sėklos beicavimas sumažina neigiamą dirvos žalingų organizmų poveikį. Jeigu sėklos beicavimas gali sumažinti purškimų pesticidais kiekį ankstyvais runkelių augimo etapais, tai remiantis GAAP, reikia beicuoti sėklas. Vėliau pasėlio purškimas gali būti reikalingas bet kuriuo augimo tarpsniu. GAAP nurodo, kad yra geriau naudoti kombinuotus purškimus nuo kenksmingų organizmų, plintančių tuo pat metu, jeigu tik naudojami produktai dera tarpusavyje. Ūkininkai turi būti susipažinę su pagrindiniais kenksmingais organizmais, stebėti laukus ir mokėti naudotis signalizacijos ir prognozių sistema bei ekonominio žalingumo ribomis. Augalų apsaugos produktų normos turi atitikti kenksmingų organizmų reiškimąsi ir gausmą; jeigu purškiama keliais produktais kombinuotai, reikia atsižvelgti į jų tarpusavio sąveiką. Paprastai naudojama 100-400l ha-1 tirpalo. Kad būtų išvengta nunešimo ar nepageidaujamo pasiskleidimo, reikia naudoti purkštukų apsaugas bei purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais. Turėtų būti naudojami ir juostiniai purkštuvai herbicidams, kombinuojant jų naudojimą su mechaniniu piktžolių naikinimu.
5. Yra pavojus, kad kai kuriems augalų apsaugos produktams, naudojamiems runkeliuose, gali atsirasti kenksmingų mikroorganizmų rezistentiškumas. GAAP reikalavimas yra nenaudoti tokių produktų, kuriems pastebėtas rezistentiškumas, be to, reikia vengti naudoti pakartotinai tokius produktus, kurių veikliosios medžiagos įėjo į beicų sudėtį arba buvo panaudotos dirvai apdoroti. Pirmumo eile reikia rinktis produktus, kurie savo sudėtyje turi skirtingo poveikio veikliąsias medžiagas. Apsaugos produktų toksiškumas bitėms yra mažareikšmis runkelių laukuose, tačiau turi būti atkreiptas dėmesys į natūralių priešų – entomofagų ar pan. populiacijos išsaugojimą bei jos gausumą vėliau vegetacijos metu.
6. Lietuvoje svarbiausi runkelių kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojami aktyvūs augalų apsaugos produktai, yra šie:
6.1. Lapų rudmargė (Cercospora beticola);
6.2. Lapų baltuliai (Ramularia betae);
6.3. Miltligė (Erysiphe graminis);
6.4. Netikroji miltligė (Peronospora schachti);
6.5. Diegavirtė (Phoma betae, Pythium ultimumir kt.);
6.6. Amarai (Aphis fabae);
6.7. Runkelinės spragės (Chaetocnema cocinna);
6.8. Runkelinės musės (Pegomya hyoscyami);
6.9. Maitvabaliai (Aclypea undata, A. opaca).
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
7. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie gerą augalų apsaugos praktiką, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse ir kaip tai siejasi su pagrindine GAAP strategija. Yra galima, kad dėl tam tikrų priežasčių tos veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik registruotas šalyje tam tikram tikslui produktas gali būti panaudotas.
Lapų rudmargė (Cercospora beticola)
Požymiai
8. Ant runkelių lapų abiejose pusėse susidaro nedidelės (3-5 mm skersmens) dėmelės, kurių centrai esti nuo gelsvai rusvos iki pelenų pilkumo, o kraštai – nuo tamsiai rudos iki purpurinės raudonos spalvos. Nekrotinėse dėmelėse matyti smulkūs, juodi taškeliai – sporų telkiniai. Drėgnu ir šiltu oru dėmelių paviršiuje susidaro melsvai pilkas apnašas, dėmelės įgauna plieno pilkumo atspalvį. Pradžioje liga pasirodo atskirose lauko vietose, po to greitai išplinta visame lauke. Drėgnais ir šiltais metais ši liga padaro daug žalos. Rudmargė sparčiai plinta, kai drėgna ir šilta – temperatūra dieną +25-35°C, naktį – per +16°C. Stipriau pažeisti lapai vysta, džiūsta, gula ant žemės, bet paprastai išlieka prisegti prie augalo kerpės. Rudmargė pirmiausia pažeidžia senus runkelių lapus, vėliau išplinta ir ant jaunesnių, gali pažeisti ir lapkočius. Rudmargės konidijas platina vėjas, vanduo ir kenkėjai. Sumažėja rudmargės pažeistų augalų cukringumas, šakniavaisiai blogai laikosi kaupuose. Grybas žiemoja dirvoje su lapų liekanomis – tai ir yra pagrindinis pradinės infekcijos šaltinis.
Pagrindinė strategija
9. Cukrinių runkelių veislių atsparumas rudmargei labai skiriasi, todėl reiktų auginti atsparias šiai ligai veisles. Rudmargės plitimą skatina runkelių auginimo technologijos pažeidimai, runkelių auginimas plotuose, gretimuose pernykščiams plotams, runkelių atsėliavimas. Cukrinius runkelius į tą patį lauką galima sėti ne anksčiau kaip po 3 metų. Giliai užarus runkelių lapus, sumažėja infekcijos rizika. Reikalinga nuolat sekti pasėlių būklę. Įprastai rudmargė pasirodo liepos mėn. antroje pusėje. Jei meteorologinės sąlygos yra palankios rudmargei plisti ir lauke pasirodo pirmieji ligos simptomai, reikia purkšti fungicidais. Efektyvesnis yra purškimas fungicidais ligos plitimo pradžioje, nei rudmargei stipriai išplitus. Jeigu liga reiškiasi anksti ir sąlygos plisti yra palankios, gali būti reikalingas pakartotinis purškimas.
Pagrindiniai fungicidai
10. Lietuvos Respublikoje nuo lapų rudmargės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propikonazolas, ciprokonazolas, flutriafolas, piraklostrobinas, epoksikonazolas.
Lapų baltuliai (Ramularia betae)
Požymiai
11. Ant senesnių ir vidutinio amžiaus runkelių lapų susidaro rudai žalsvos, 2-10 mm skersmens, apvalios arba netaisyklingos formos dėmės. Dėmelių centruose drėgnu oru iš grybo sporų masės susidaro maži, balti taškeliai arba dėmelių paviršiuje – pilkšvai baltas apnašas (skirtingai nei rudmargės atveju). Dėmių pakraščiuose dažnai būna tamsiai rudas ar rausvai rudas apvadas. Ligos epidemijos metu dėmės susilieja, jos susidaro ir ant lapkočių ir galiausiai tokie lapai sunyksta. Liga gali būti labai žalinga, jei anksti (rugpjūčio pradžioje ar viduryje) išplinta cukrinių runkelių pasėliuose ir augalai anksti netenka lapų. Žiemoja grybas dirvoje su lapų liekanomis. Ligai plisti reikalinga šiluma ir drėgmė, tačiau baltuliai geriau vystosi vėsesniu oru nei rudmargė – optimali temperatūra +17oC, santykinė oro drėgmė didesnė nei 95 %. Liga smarkiai išplitus, sumažėja runkelių šakniavaisių derlius ir cukraus išeiga.
Pagrindinė strategija
12. Ligai plisti palankios sąlygos susidaro dėl cukrinių runkelių auginimo technologijos pažeidimų, ypač sėjomainos nesilaikymo. Giliai užarus runkelių lapus, sumažėja infekcijos rizika. Reikia nuolat sekti pasėlių būklę. Purškimas fungicidais turi būti atliekamas tik pastebėjus pasėlyje pirmuosius ligos simptomus. Dažniausiai baltuliai ir rudmargė plinta kartu, o dėl simptomų panašumo šias ligas atskirti yra gana sunku. Tačiau po pirmųjų simptomų pasirodymo vienas purškimas fungicidais nuo šių lapų dėmėtligių pasiteisina kasmet.
Pagrindiniai fungicidai
13. Lietuvos Respublikoje nuo lapų baltulių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propikonazolas, ciprokonazolas, flutriafolas, piraklostrobinas, epoksikonazolas.
Miltligė (Erysiphe graminis)
Požymiai
14. Ant runkelių lapų susidaro baltas grybienos valktis ir miltuotas apnašas – oru plintančios konidijos. Miltligės apnikti lapai iš pradžių išlieka žali, vėliau pagelsta ir sunyksta. Ant miltuoto apnašo susidaro iš pradžių geltoni, po to rudi ir pagaliau juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai - kleistoteciai. Liga iš pradžių pažeidžia pavienius augalus, vėliau išplinta visame cukrinių runkelių lauke. Miltligė sumažina augalų fotosintezę, dėl ko augalai greičiau sensta ir derlius užauga menkesnis. Miltligei plisti palankūs drėgni ir šilti orai. Miltligė ypač žalinga išplitusi anksti, o pasireiškusi vegetacijos pabaigoje daug žalos nebepadaro.
Pagrindinė strategija
15. Nuo miltligės fungicidai turėtų būti naudojami pastebėjus ligos simptomus tuoj pat. Ligai pasireiškus anksti, gali būti reikalingi du purškimai. Praktikoje dažnai miltligė pradeda reikštis kartu su rudmarge ar baltuliais, tokiu atveju purškimas fungicidais atliekamas nuo viso komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
16. Lietuvos Respublikoje nuo miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fenpropimorfas, flutriafolas, propikonazolas, ciprokonazolas, piraklostrobinas, epoksikonazolas.
Juodšaknė (Phoma betae, Pythium ultimum, Aphanomyces spp. ir kt.)
Požymiai
17. Runkelių daigų ir jaunų augalų šaknelės suplonėja, pajuoduoja, daigai džiūsta ir sunyksta, pasėliai išretėja. Liga pasireiškia vos sėklai pradėjus dygti (supūva sėklos), ant labai jaunų daigų, taip pat gali pažeisti 2-4 lapų augalus. Kai kurie augalai, pažeisti vėlesniais tarpsniais, gali išgyventi, tačiau auga silpniau nei sveiki. Iš visų daigų juodšaknės sukėlėjų tik grybas Phoma betae plinta su runkelių sėkla, kiti grybai dauginasi dirvoje ir dirva yra runkelių daigų infekcijos šaltinis. Runkelių daigus gali pažeisti keli patogenai vienu metu arba vienas paskui kitą, todėl labai sunku nustatyti, koks grybas yra pirmasis infekcijos šaltinis.
18. Juodšaknei plisti palankios sąlygos: po sėjos dirvos paviršiuje susidariusi pluta, vėsus oras, drėgmės perteklius, blogas drenažas ir dirvos aeracija. Tačiau Aphanomyces grybai žalingesni šiltoje ir drėgnoje dirvoje, tad labiau pažeidžia vėliau sėtus runkelius. Rūgštesnės reakcijos dirvose labiau kenkia Pythium irAphanomyces grybai. Daigų juodšaknei palankios sąlygos susidaro ir dėl cukrinių runkelių auginimo technologijos (ypač augalų rotacijos) pažeidimų. Sėklos beicavimas fungicidiniais beicais – efektyvi priemonė nuo daigų juodšaknės.
Pagrindinė strategija
19. Gera sėjomaina neleidžia dirvoje susikaupti pavojingam dirvos patogenų kiekiui. Reiktų vengti labai ankstyvos sėjos į sunkias dirvas ir vėlyvos sėjos į per šiltas dirvas. Dirvos plutą po sėjos, jei tik tai įmanoma, reikalinga suardyti. Sėjai reikia naudoti tik gero gyvybingumo sėklą. Paprastai sėklos yra beicuotos vienu ar keletu fungicidinių beicų, turinčių poveikį ir nuo per sėklą plintančio Phoma betae, ir nuo dirvos patogenų komplekso.
20. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruotų fungicidinių beicų nėra.
Amarai (Aphis fabae)
Požymiai
21. Tai smulkūs, iki 2 mm ilgio, tamsiai rudos ar juodos spalvos vabzdeliai. Gyvena didelėmis kolonijomis apatinėje lapų pusėje. Minta čiulpdami augalo sultis. Labiau mėgsta įsikurti ant runkelių jaunesniųjų lapų. Amarai mėgsta vešliai augančius augalus. Pažeistų lapų kraštai užlinksta žemyn ir saugo amarus nuo nepalankių sąlygų. Todėl runkelių amarai nėra labai jautrūs nei temperatūros svyravimams, nei vidutinio smarkumo lietui. Esant pakankamai šilumos ir drėgmės, sugeba labai sparčiai daugintis, savo kūnais ištisai padengdami lapų paviršių. Viena patelė per dieną atveda 6-10 lervų, o iš viso – 120-150 palikuonių. Amarų užpulti augalai išaugina iki 45 % mažesnį šakniavaisių derlių. Žalingi amarai ir tuo, kad platina runkelių virusines ligas. Vasaros pabaigoje, pakitus augalų sulčių sudėčiai, amarų kolonijose atsiranda sparnuoti skirtalyčiai individai. Jie perskrenda į žiemojimo vietas.
Pagrindinė strategija
22. Amarų tiesioginė žala atskirais metais nėra vienoda. Ankstyvas runkelių purškimas nuo amarų yra naudojamas profilaktiškai kaip nuo virusinių ligų platintojų pasėlyje. Vėliau purškimas aficidais yra reikalingas, kai amarai pasiekia ekonominio žalingumo ribą – kai didesnės nei 30 amarų kolonijos randamos ant 50 proc. augalų. Tačiau purškimas po tarpueilių užskleidimo gali būti menkai efektyvus. Amarams išplitus labai stipriai, geriau būtų naudoti mišrios formuliacijos – kontaktinio ir sisteminio poveikio insekticidą.
Pagrindiniai insekticidai
23. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: triazamatas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas; beicuoti – tiametoksamas.
Runkelinės spragės (Chaetocnema cocinna)
Požymiai
24. Spragės runkeliams išgraužia lapus. Labai daug žalos padaro sausą pavasarį, ypač jei ilgiau užsitęsia runkelių dygimas. Jos kenksmingos runkeliams nuo dygimo pradžios iki 4-5 lapelių tarpsnio. Tai maži, iki 2-3 mm ilgio, juodi, blizgantys, šokinėjantys vabaliukai. Pradžioje spragės užpuola lauko pakraščius, vėliau išplinta visame lauke. Spragės žalingos sausu ir šiltu oru ypač užsitęsus runkelių dygimui.
Pagrindinė strategija
25. Spragės gali sunaikinti visą pasėlį. Jeigu sėklų beicavimui buvo naudoti insekticidiniai beicai, tokiuose pasėliuose spragės žalos gali padaryti tik išskirtiniais ypatingos jų gausos metais. Reikalinga nuolatinė dygstančio pasėlio ir jaunų augalų apžiūra. Esant pavojui, kad spragės bus žalingos pasėliui, reikia purkšti insekticidais. Paprastai užtenka vieno purškimo.
Pagrindiniai insekticidai
26. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo runkelinių spragių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas, alfa-cipermetrinas; beicuoti – tiametoksamas.
Runkelinės musės (Pegomya hyoscyami)
Požymiai
27. Runkelinių musių lervos kenkia balandinių šeimos augalams – runkeliams, burokėliams, špinatams. Pavasarį iš lėliukių išsiritusios musės perskrenda į runkelių laukus tuoj po jų sudygimo ir apatinėje lapelių pusėje deda baltus, apie 1 mm ilgio kiaušinėlius. Kiaušinėlių dėjimui palankūs šilti, sausi, nevėjuoti orai. Juos deda ne krūvelėmis, o pakrikai visame lapų plote. Išsiritusios lervos įsigraužia į lapo vidų ir maitinasi parenchima, nepažeisdamos epidermio. Pažeistame lape matyti persišviečiantys lervų judėjimo takeliai – minos. Suaugusios lervos išlenda iš lapo ir, nusileidusios dirvon, virsta lėliukėmis. Per metus Lietuvoje išsivysto dvi, o šiltą vasarą net trys runkelinių musių generacijos. Žalingiausia yra pirmoji generacija, kuri pažeidžia jaunus runkelių daigus. Suaugusios musės būna iki 9 mm ilgio, iki 2 mm pločio, pilkos ar rusvos spalvos. Išvaizda jos panašios į kambarines muses, tik jų kūno forma lieknesnė ir šviesesnė spalva. Musių lervos – bekojės, gelsvai baltos, iki 8 mm ilgio. Lervų kūno vienas galas smailėjantis, kitas – platėjantis, užsibaigiantis išaugėlėmis. Musės gausiau išplinta atsėliuojamuose laukuose. Runkelinių musių peržiemojimui palanku, kai lieka rudenį nesuartos runkelienos ir musių lėliukės ramiai žiemoja viršutiniame dirvos sluoksnyje. Jei runkelienų arimo metu lėliukės patenka į 20-25 cm gylį, dauguma jų žūsta.
Pagrindinė strategija
28. Ekonomiškai musės yra žalingos tik mažiems augalams. Cheminė apsauga yra reikalinga tik iki 6 lapelio tarpsnio. Jeigu sėkloms beicuoti buvo naudoti insekticidiniai beicai, tokiuose pasėliuose musės žalos gali padaryti tik išskirtiniais ypatingos jų gausos metais. Jeigu dviejų lapelių tarpsniu ant augalo randama 4 ar daugiau musių kiaušinėlių arba lervų, purškimas insekticidais yra reikalingas. Pakanka nupurkšti vieną kartą.
Pagrindiniai insekticidai
29. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo runkelinių musių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas, alfa-cipermetrinas; beicuoti – tiametoksamas.
Dirvos kenkėjai (spragšiai, grambuoliai) (Elateridae, Melolontha spp.)
Požymiai
30. Spragšių ir grambuolių lervos pažeidžia runkelių šakniavaisius. Spragšiai runkelių daigus visai nugraužia, o vėliau pažeidžia šakniavaisį ties kerpe. Ypač kenksmingi spragšiai runkelių daigams ir mažiems augalams, nes lervos juos tiesiog sunaikina nugrauždamos šaknelę. Spragšėtoje dirvoje galimi dideli šakniavaisių derliaus nuostoliai dėl pasėlio išretėjimo. Grambuolių lervos pažeidžia šaknis. Šių kenkėjų lervos 3-4 metus gyvena, auga ir vystosi dirvoje, misdamos pradžioje augalų liekanomis, o vėliau – augančių augalų požeminėmis dalimis.
Pagrindinė strategija
31. Dirvoje gyvenančių kenkėjų paprastai daug prisiveisia nedirbamose žemėse – keletą metų laikomose daugiametėse žolėse arba dirvonuose. Todėl runkelius reikėtų vengti auginti išarus tokius plotus. Prieš runkelių sėją reikėtų patikrinti dirvų užsikrėtimo spragšių ir grambuolių lervomis laipsnį. Šis rodiklis lemia, ar iš viso tame plote galima auginti runkelius. Jei lervų skaičius 2 vnt. m2 ir daugiau, tai jau į tokias dirvas yra rizikinga sėti runkelius. Spragšių ir grambuolių lervų kiekį dirvoje mažina intensyvus žemės dirbimas. Dirvoje gyvenančių kenkėjų daromą žalą galima sumažinti ir cheminėmis priemonėmis, išberiant jas su sėkla į eilutes, bet kol kas šalyje tokie insekticidai nėra registruoti. Nuo sąlyginai mažo dirvos užterštumo lervomis efektyviai apsaugo ir sėklos beicavimas (imidacloprid, tefluthrin).
32. Lietuvos Respublikoje runkelių apsaugai nuo dirvoje gyvenančių kenkėjų registruotų tinkamų produktų nėra.
Maitvabaliai (Aclypea undata, A. opata)
Požymiai
33. Maitvabaliai graužia runkelių lapelius. Pažeistų lapelių būna apgraužti pakraščiai, išgraužtos skylutės lapo viduryje ar tik paliktos pagrindinės lapų gyslos. Smarkiai pažeisti runkelių daigai gali visiškai sunykti. Suaugęs blizgantis maitvabalis yra iki 12 mm ilgio, iki 6 mm pločio plokščias, pilkai rudos spalvos. Matinis maitvabalis truputį didesnis. Jo kūno ilgis siekia 15 mm, plotis – 7 mm. Kūnas juodos matinės spalvos, padengtas trumpais, geltonai rudos spalvos plaukeliais. Patelės kiaušinėlius deda greta runkelių. Viena patelė sudeda 100-120 kiaušinėlių. Po savaitės išsirita lervos. Jos, kaip ir suaugėliai, minta runkelių lapais, bet gali pažeisti ir šakneles. Patelių kiaušinėlių dėjimas gali užsitęsti apie mėnesį, todėl vienu metu runkelių lauke galima rasti įvairių vystymosi tarpsnių maitvabalių. Lervos abiejų rūšių panašios. Jų kūno ilgis siekia iki 15 mm. Kūnas ovalo formos, į galą smailėjantis, apaugęs trumpais plaukeliais. Žiemoja suaugę maitvabaliai nedirbamuose plotuose po augalinėmis liekanomis. Maitvabalių žiemojimui palanku, jei netoli runkelių plotų plyti apleisti, nedirbami laukai su gausiomis augalų liekanomis. Meteorologinėms sąlygoms šie kenkėjai nėra labai jautrūs.
Pagrindinė strategija
34. Runkeliams maitvabalių žala būna mažesnė, kai jie pasėjami į gerai paruoštą dirvą, greitai sudygsta ir sparčiai auga. Naudoti insekticidus vien tik nuo šių kenkėjų runkeliuose retai kada būna verta, o purškiant pasėlį nuo spragių ar runkelinių musių, runkeliai būna apsaugoti ir nuo maitvabalių. Manoma, kad esant pasėlyje bent 10 % maitvabalių užpultų augalų, atsižvelgus į ilgą jų kenkimo laikotarpį, runkelius būtų naudinga purkšti insekticidais ir vien tik nuo maitvabalių.
Pagrindiniai insekticidai
35. Lietuvos Respublikoje nuo maitvabalių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas ir alfa-cipermetrinas.
Piktžolės
Pagrindimas
36. Vienamečių ir daugiamečių piktžolių naikinimas yra vienas iš pirmaeilių uždavinių auginant cukrinius runkelius. Tačiau, naudojant herbicidus cukrinių runkelių pasėliuose, yra svarbu ekonominis efektas ir žala runkeliams. Todėl praktikoje pasitaiko, kad piktžolės runkeliuose naikinamos ir cheminėmis, ir mechaninėmis priemonėmis.
Pagrindinė strategija
37. Mažinant piktžolių populiaciją runkeliuose, būtina piktžoles naikinti runkelių priešsėlių pasėliuose. Jeigu runkelių priešsėlis yra javai, tai prieš ar po jų derliaus nuėmimo yra purškiama glifosatais, ariama. Naudotini ir kiti dirvų ruošimo metodai. Pavasarį dirvos dirbimo būdas pasirenkamas priklausomai nuo dirvožemio tipo ir arimo laiko. Svarbu, kad būtų kokybiškai įterptos priešsėlinių augalų liekanos, sunaikintos piktžolės ir paruoštas optimalus sėklos guolis. Cukriniai runkeliai auginami plačiais tarpueiliais, todėl sudygusiuose runkeliuose piktžoles naikinti galima mechaninėmis priemonėmis – tarpueilių purentuvais. Nors ir yra naudojamos profilaktinės priemonės, runkelius reikalinga kelis kartus purkšti herbicidais. Plečiasi mažų herbicidų normų naudojimas.
38. Galimi purškimo metodai: 1) ištisinis purškimas, 2) juostinis purškimas, 3) atrankinis purškimas.
39. Runkelių pasėliai purškiami herbicidais prieš ir po sėjos bei jiems sudygus. Sudygusių runkelių purškimų skaičius priklauso nuo reikalingumo, t.y. piktžolių dygimo. Purškimų prieš ir po sudygimo mažėja. Dažniausiai runkeliai purškiami po sudygimo. Kokybę lemia tinkamai parinktas purškimo laikas. Kuo mažesnės piktžolės, tuo geriau jos yra sunaikinamos, naudojant leistinai mažas brangių herbicidų normas ir nepažeidžiant runkelių.
Pagrindiniai herbicidai
40. Lietuvoje runkelių apsaugai nuo piktžolių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti pavieniai ar jų gamykliniai mišiniai, savo sudėtyje turintys keletą veikliųjų medžiagų, taip pat ruošiami ir lauko mišiniai. Herbicidai, skirti cukriniams runkeliams purkšti, grupuojami pagal jų naudojimo laiką ir naikinamas piktžoles.
41. Lietuvos Respublikoje piktžolėms naikinti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos:
41.1. Prieš sėją nuo dviskilčių piktžolių: chloridazonas + kvinmerakas, chloridazonas;
41.2. Po sėjos iki sudygimo nuo dviskilčių piktžolių: chloridazonas + kvinmerakas, chloridazonas;
41.3. Sudygus nuo vienaskilčių piktžolių: cikloksidimas, fluazifop-P-butilas, kvizalofop-P-tefurilas; nuo dviskilčių piktžolių: desmedifamas, triflusulfuronas-metilas, etofumezatas, chloridazonas + kvinmerakas, klopiralidas, chloridazonas, chloridazonas + fenmedifamas + desmedifamas; nuo vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių: fenmedifamas + desmedifamas + etofumezatas, metamitronas, etofumezatas.
42. Herbicidai nėra vienodai efektyvūs nuo visų piktžolių. Todėl labai svarbu ir reikalinga yra atsižvelgti į tokius faktorius:
42.1. Purkšti anksti tik mažas piktžoles;
42.2. Herbicidus parinkti, atsižvelgiant į piktžolių florą (rūšis, kiekis, tarpsnis);
42.3. Iki sudygimo naudoti sumažintas herbicidų normas;
42.4. Laikytis tolygių intervalų tarp purškimų (6-10 dienos);
42.5. Naudoti trijų ar keturių komponentų mišinius;
42.6. Herbicidų mišinius parinkti atskirai kiekvienam laukui, priklausomai nuo piktžolėtumo;
42.7. Purkšti vakare ar anksti ryte, kai didelis oro drėgnumas.
Suderinta su EPPO
standartu PP 2/12(1)