Svetainėje naudojami slapukai, kurie užtikrina sklandų svetainės veikimą ir padeda pritaikyti Jums rodomo turinio aktualumą. Paspaudę „sutinku“ Jūs sutinkate su slapukų naudojimu. Daugiau informacijos rasite paspaudę "slapukų nustatymai".

Įvadas

1. Ši geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) direktyva miežiams yra viena iš pagal Vidurio Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (EPPO) programą paruoštų direktyvų visiems pagrindiniams žemės ūkio augalams EPPO regione. Ji turi būti naudojama lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Direktyva apima miežių (Hordeum vulgare) apsaugos nuo kenksmingų organizmų (taip pat ir ligų sukėlėjų bei piktžolių) metodus.

2. Miežiai auginami vidutinio klimato vietovėse EPPO regione. Miežių grūdai dažniausiai naudojami gyvuliams šerti, bet kai kuriose šalyse žymi dalis yra sunaudojama maistui (kaip salyklas, alus, įvairūs perdirbti produktai). Miežių šiaudai taip pat gali būti naudojami gyvuliams šerti, pakreikti. Nepasiekę brandos miežiai gali būti naudojami pašarui (pvz., siloso ruošimui).

3. Miežiai sėjami pavasarį arba rudenį. Vasariniai miežiai dėl trumpesnės vegetacijos trumpiau įtakojami kenksmingų organizmų. Sertifikuotos arba nesertifikuotos sėklos gali būti perkamos arba išsiauginamos nuosavame ūkyje. Augalų rotacija su kitais javais ar lauko augalais mažina kenksmingų organizmų populiacijų gausėjimą dirvoje ar augalinėse liekanose. Precizinis žemės dirbimas yra rekomenduojamas kaip efektyvus agrotechninis augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodas. Minimalizuotų auginimo technologijų naudojimas, kaip kad tiesioginė sėja į ražienas, gali sumažinti darbų kainą, tačiau sąlygoja kenksmingų organizmų išlikimą ar net jų gausėjimą dirvoje.

4. Kadangi miežiai daugiausia auginami grūdams, todėl augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas auginant miežius yra garantuoti geros kokybės didelį derlių. Grūdų fizinės ir cheminės savybės ypač svarbios juos perdirbant.

5. Atsparių veislių auginimas, optimalus sėjos laikas, tinkama augalų rotacija, sveikos sėklos naudojimas, gerai paruoštas sėjos guolis ir ražienų užarimas yra svarbūs GAAP elementai auginant miežius. Augalų apsaugos produktai gali būti naudojami bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu. Nuo tų kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant pasėlius, sėklos beicavimas yra GAAP. Ir nuo kitų kenksmingų organizmų sėklos beicavimas kaip GAAP gali būti taikomas siekiant apsaugoti augalus ankstyvais vystymosi tarpsniais ir taip sumažinti purškimų skaičių bei sunaudojamų augalų apsaugos priemonių kiekį sezono metu. Miežiai yra tolerantiškesni per dirvą plintantiems kenksmingiems organizmams nei, pavyzdžiui, kukurūzai ar cukriniai runkeliai, kadangi pasėlio išretėjimas gali būti kompensuojamas šalia augančių augalų. Saugant augalus nuo ligų ir kenkėjų, sėklos beicavimui naudojamos priemonės turi būti kaip galima platesnio veikimo spektro. Labai svarbu, kad beicuojant sėklos būtų tolygiai padengtos.

6. Dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų naudojimas vienu metu augalų purškimui ar sėklos apdorojimui yra GAAP, jeigu augalai apsaugomi nuo tuo metu plintančių ar dar plisiančių žalingų organizmų. Ūkininkas ar konsultantas turi gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, nuolat sekti situaciją laukuose ir naudotis esančiomis šalyje prognozavimo sistemomis, ekonominio žalingumo riba. Produkto normos dydį turi nulemti plintantys kenksmingi organizmai, naudojamo produkto veiksmingumas nuo kiekvieno jų ar kartu naudojamų kelių produktų tarpusavio sąveika. GAAP nuo grybinių ligų yra veiksmingiausių produktų parinkimas ir jų panaudojimas tinkamiausiu laiku.

7. Pasėlių purškimui rekomenduojami naudoti vamzdiniai traktoriniai purkštuvai, išskyrus atrankinį purškimą nuo daugiamečių piktžolių ir insekticidų naudojimą ypač mažomis darbinio tirpalo normomis sezono pradžioje. GAAP siekia apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Tuo tikslu rekomenduojama pagal galimybes naudoti nunešimą mažinančias uždangas ant purkštukų ar įrangą, leidžiančią išpurkšti vienodo dydžio lašelius pro visus purkštuvo purkštukus.

8. Grėsmė atsirasti atsparumui fungicidams, insekticidams ir herbicidams yra reali. Pagal GAAP, nerekomenduojama purkšti fungicidais ir insekticidais vegetacijos metu, jei į jų sudėtį įeinančios to paties veikimo pobūdžio veikliosios medžiagos jau buvo naudotos sėkloms beicuoti. Geriau naudoti skirtingo veikimo pobūdžio veikliąsias medžiagas. Tokių pat principų siūloma laikytis naudojant augalų apsaugos produktus nuo miltligės ir rūdžių: veikliosios medžiagos turi būti kaitaliojamos arba pagal galimybes naudojami skirtingo veikimo pobūdžio veikliųjų medžiagų deriniai (mišiniai).

9. Pagrindiniai miežių kenksmingi organizmai yra šie:

9.1. Smulkiosios rūdys (Puccinia hordei), geltonosios rūdys (P. striiformis);

9.2. Juodosios rūdys (P. graminis);

9.3. Miltligė (Blumeria graminis);

9.4. Kūlės (Ustilago hordei, U. nuda);

9.5. Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides);

9.6. Javaklūpė (Gaeumannomyces graminis);

9.7. Pavasarinis pelėsis ir pašaknio bei šaknų puviniai (Fusarium culmorum, Monographella nivalis);

9.8. Tifuliozė (Typhula incarnata);

9.9. Tinkliškoji dryžligė (Pyrenophora teres);

9.10. Juostuotoji dryžligė (Pyrenophora graminea);

9.11. Rinchosporiozė (Rhynchosporium secalis);

9.12. Amarai;

9.13. Tripsai;

9.14. Ilgakojai uodai (Tipula spp.);

9.15. Spragšių ir grambuolių lervos;

9.16. Žiemkentinės (želmeninės) muselės (Delia coarctata);

9.17. Minamusės (Agromyza spp.);

9.18. Švedinės muselės (Oscinella frit);

9.19. Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis marginata);

9.20. Raudonkrūtiniai ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana);

9.21. Nematodai;

9.22. Šliūžai;

9.23. Piktžolės;

9.24. Išgulimas;

Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų

10. Ruošiant GAAP direktyvas EPPO viešų diskusijų metu svarstyta informacija apie augalų apsaugai naudojamas specifines veikliąsias medžiagas ir kaip tai susieti su pagrindine GAAP strategija. Galimi atvejai, kad atskirose EPPO šalyse dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos neregistruojamos arba jų naudojimas yra apribojamas. Tačiau dėl to augalų apsaugos strategijos pagrindai išlieka galiojančiais. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, naudojami tik pagal paskirtį registruoti toje šalyje produktai.

Smulkiosios rūdys (Puccinia hordei), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. garminis)

Požymiai

11. Rūdžių sukėlėjai yra labai prisitaikę prie augalų šeimininkų. Miežius pažeidžia P. hordei ir P. striiformis forma sp. hordei bei P. graminis forma sp. secalis. Be to, dažnai pasitaiko, kad grybų patotipai prisitaiko prie augalo šeimininko atsparių genotipų. Kai kurios javų rūdys turi augalus tarpininkus (P. hordei – vištapienę (Ornithogalum spp.), P. graminis – paprastąjį raugerškį (Berberis vulgaris). P. striiformis yra trumpo ciklo ecių pagalba plintančios rūdys. Pavasarį javai užsikrečia nuo augalų tarpininkų oru plintančiomis ecidosporomis arba iš kitur oru užnešamomis urėdiosporomis. Smulkiosiomis bei geltonosiomis rūdimis augalai gali užsikrėsti ir rudenį. Tuo laiku oru plintantis pirminis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Pakartotinis rūdžių išplitimas javuose urėdiosporomis gali paskatinti epideminį rūdžių plitimą ir tuo momentu yra tinkamiausias laikas naudoti augalų apsaugos produktas. Vegetacijos pabaigoje susiformuoja teliosporos, kuriomis apsikrečia augalai tarpininkai. Miežių lapus pažeidžiančios rūdys skiriasi pagal pustulų išsidėstymą ant lapo ir spalvą. Smulkiųjų rūdžių urėdiosporos netaisyklingai išsibarsto lapų viršutinėje pusėje ir yra rusvai oranžinės spalvos. Geltonai oranžinės spalvos geltonųjų rūdžių urėdiosporos išsidėsto eilutėmis, kurios labiausiai yra tipiškos ant senesnių lapų (labai jautrių veislių miežių lapai per trumpą laiką pagelsta ir nudžiūsta). Juodosios rūdys sudaro tamsiai rudus, pailgus dryžius ant lapų ir lapamakščių. Labiausiai Europoje miežių pasėliuose paplitusios smulkiosios rūdys, bet retkarčiais ir geltonosios rūdys išplinta tiek, kad reikia naudoti augalų apsaugos produktus. Juodosios rūdys miežių pasėliuose randamos retai, ypač kai arti neauga augalai tarpininkai (raugerškis).

Pagrindinė strategija

12. Naudojant įvairias agrotechnines priemones, galima sumažinti rūdžių plitimą miežiuose. Pirmiausia reikia auginti atsparių rūdims veislių miežius. Jautrių rūdims veislių reiktų atsisakyti. Sunaikinti iš pabirų sudygusius miežius, per anksti nesėti žieminių miežių. Kad būtų išvengta per daug vešlaus ir tankaus pasėlio, reikia nepertręšti pasėlių azoto trąšomis. Palaukėse išnaikinti augalus tarpininkus. Kai rizika užsikrėsti rūdimis yra labai didelė, reikia naudoti fungicidus. Paprastai pakanka vieno ar dviejų purškimų. Priimant sprendimą dėl fungicidų naudojimo, reiktų atsižvelgti į rekomenduojamas žalingumo ribas ar pasiremti prognozavimo tarnybų rekomendacijomis.

Pagrindiniai fungicidai

13. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo rūdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenpropidinas, fenpropimorfas, flukvinkonazolas, flutriafolas, metkonazolas, piraklostrobinas, propikonazolas, tebukonazolas, triadimenolas, trifloksistrobinas.

Miltligė (Blumeria graminis)

Požymiai

14. Miltligė pažeidžia miežių lapus, lapamakštes ir varpas, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuris senstant tamsėja, paruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi, bet vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusios konidijos vėjo pagalba plinta dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Konidijų sudygimui reikalinga didelė santykinė oro drėgmė (bet lapų paviršius neturi būti šlapias), tuo tarpu sporuliacijai ir sporų pasklidimui palankesni sausesni orai. Besikaitaliojantys sausi drėgni orai, būdingi Šiaurės vakarų Europoje, yra palankiausi miltligei plisti. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir pasirodo chlorozės. Ankstyvaisiais augalo vystymosi tarpsniais išplitus miltligei augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas ir tuo pačiu grūdų derlius. Miežiams miltligė yra žalingesnė nei kitiems javams. Miltligės sukėlėjo vaisiakūniai – kleistoteciai – gali pasirodyti juodų taškelių pavidalu ant senų kolonijų nuo bamblėjimo pabaigos iki žydėjimo pabaigos (BBCH 39-69). Tačiau kleistoteciai sąlyginai mažai svarbūs pavasarinei infekcijai. Užsikrečiama daugiausia nuo senų augalų ar per orą iš kitur atneštomis konidijomis. Vasariniai miežiai užsikrečia nuo žieminių.

Pagrindinė strategija

15. Miežiuose miltligę sukelia tik Blumeria graminis forma sp. hordei, todėl ši liga, plintanti kviečiuose ar rugiuose, negali užkrėsti miežių ir atvirkščiai. Žieminiai miežiai neturėtų būti auginami po vasarinių miežių. Visumoje miežiai daug labiau pažeidžiami nei kviečiai, dėl to nuostoliai miežiuose, nenaudojant apsaugos priemonių nuo šios ligos, gali būti gerokai didesni. Pasirinkta tinkama auginimo technologija gali iš dalies sumažinti miltligės plitimą pasėlyje. Rekomenduojama auginti atsparias miltligei veisles, ypač turinčias patvarų Mlo atsparumo geną. Sėjant atsparių miltligei veislių mišinius, gali žymiai sumažėti miltligės rizika. Regionuose, kur vyrauja ypač palankios miltligei plisti sąlygos, žieminius miežius tos vietos sąlygomis reikia sėti kiek galima vėliau. Retesniuose miežių pasėliuose miltligės intensyvumas būna mažesnis nei tankiuose, gausiai patręštuose azotu. Kai miltligės rizika labai padidėja, reikia naudoti fungicidus. Pagal reikalą purškiama vieną ar du kartus, bet ne vėliau plaukėjimo tarpsnio vidurio (BBCH 55). Žieminius miežius purkšti nuo miltligės rudenį daugeliu atvejų netikslinga. Tačiau gali pasitaikyti atvejų, kuomet purškimas nuo miltligės rudenį bus tikslingas, ypač lengvose dirvose, kur miltligė gali pabloginti žiemojimą. Vasariniai miežiai nuo miltligės purškiami pasirodžius pirmiems ligos požymiams, o nuo bamblėjimo tarpsnio pradžios bet kuriuo atveju, kai pažeidžiamas trečias nuo viršaus lapas. Tose vietovėse, kur miltligė plinta nuolat, gali būti naudojami beicai, saugantys nuo šios ligos, tačiau beicavimas gali sukelti atsparumo problemas.

Atsparumo problemos

16. Yra duomenų apie miltligės sumažėjusį jautrumą EBI (ergosterolo biosintezės inhibitoriai) grupės fungicidams, bet tai kol kas nesumažino bendro apsaugos veiksmingumo.

Pagrindiniai fungicidai

17. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenpropidinas, fenpropimorfas, flukvin­konazolas, flutriafolas, krezoksimmetilas, metkonazolas, piraklostrobinas, propikonazolas, tebukonazolas, triadimenolas, trifloksistrobinas.

18. Sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: flutriafolas, triadimenolas, tebukonazolas.

Kūlės (Ustilago hordei, U. nuda)

Požymiai

19. Ustilago hordei sukelia miežių kietąsias kūles. Apsikrečia miežių daigai nuo ant sėklos paviršiuje esančių ar dirvoje išlikusių kūliasporių. Iškart po žydėjimo pasimato kūlėtos varpos. Kūlėti augalai yra žemesni. Visoje varpoje vietoj žiedų susitelkusi juodai ruda sporų masė, apsupta plona, pusiau permatoma plėvele, susidariusia iš apyžiedžio liekanų. Varpa atrodo tarsi pripildyta pilkšvai juosvų grūdų, dažnai su išlikusiais akuotais. Išlieka iki derliaus nuėmimo.

20. Ustilago nuda sukelia miežių dulkančiąsias kūles. Šis ligos sukėlėjas plinta su sėkla. Pasėjus užkrėstą sėklą, grybiena auga kartu su augalu ir jam išplaukėjus, vietoje varpos būna stagarėlis, aplipęs kūliasporėmis. Jos vėjo pernešamos ant sveikų varpų. Kūliasporė, patekusi ant žiedo, įauga į mezginę. Grūdo formavimosi metu grybas prasiskverbia į endospermą.

Pagrindinė strategija

21. Miežių sėklų paviršius kietosiomis kūlėmis užkrečiamas kūlimo metu, kuomet kūlėti grūdai pratrūksta ir kūlių masė pasklinda. Sėklos paviršiuje ar dirvoje esančios sporos augalus užkrečia dygimo metu. Nuo šio sukėlėjo apsisaugoma naudojant kontaktinius beicus. Miežių kūlimo metu dulkančiųjų kūlių sukėlėjas U. nuda jau būna sėklos viduje. Siekiant apsaugoti augalą nuo sukėlėjo vystymosi augale po sudygimo, reikalinga naudoti sisteminius beicus. Bet kuriuo atveju svarbu naudoti sertifikuotą, neužkrėstą kūlėmis ir gerai išbeicuotą sėklą. Sėklos sertifikavimas ir beicavimas yra efektyviausi apsaugos metodai nuo kūlių, kurios intensyvios žemdirbystės kraštuose dabar yra mažai žinoma liga. Jeigu ūkininkai taupydami sėja paties išaugintą ir nebeicuotą sėklą ir šios ligos pasirodo, tai ši praktika nėra GAAP. Taip pat yra galimybė išsitirti sėklų ligotumą, kad būtų galima apsispręsti dėl beicavimo reikalingumo.

Pagrindiniai fungicidai

22. Lietuvos Respublikoje nuo kūlių sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, difenokonazolas, dinikonazolas, flutriafolas, karboksinas, tebukonazolas, triadimenolas, tritikonazolas.

Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichodes)

Požymiai

23. Tapesia yallundae (anamorfas Pseudocercosporella herpotrichodes) žiemoja ražienų likučiuose. Konidijos susiformuoja pavasarį ir sukelia pirminę infekciją. Augalas užkrečiamas per dengiamąją lapamakštę ir pažeidimas palaipsniui prasiskverbia į stiebą. Ant apatinių tarpubamblių susiformuoja pailgos dėmės su tamsiu apvadu. Jei stiebas pažeidžiamas iki BBCH 31-32, padidėja ligos išplitimo vėlesniais tarpsniais ir pasėlio išgulimo rizika. Miežiai daug rečiau ir mažiau nei kviečiai pažeidžiami stiebalūžės.

Pagrindinė strategija

24. Miežiuose taip pat gali būti naudojami apsaugos produktai nuo stiebalūžės. Miežiai yra kaip tinkamas augalas šeimininkas patogeno išlikimui. Jei reikalinga panaudoti fungicidus nuo stiebalūžės, pagal galimybes reikia derinti šį purškimą su purškimu nuo kitų ligų.

Pagrindiniai fungicidai

25. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo stiebalūžės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprodinilas ir prochlorazė.

Javaklūpė (Gaeumannomyces graminis)

Požymiai

26. Gaeumannomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis miežių šaknis, ant kurių išaugina charakteringą juodą paviršinę grybieną. Liga taip pat gali pažeisti šaknies kaklelį ir apatinę stiebo dalį. Šaknys iš dalies arba visiškai sunaikinamos, o pažeistų augalų išplaukėjusios varpos būna išbalusios, tuščios, ypač vyraujant sausiems orams. Patogenas išlieka kaip saprofitinis grybas ant augalų likučių ir tiesiogiai pažeidžia naujų augalų šaknis. Oru javaklūpės sukėlėjas nepernešamas. Liga pasėlyje dažniausia plinta židiniais, bet gali pažeisti ir pavienius augalus. Išplitusi javaklūpė ypač sumažina intensyviai auginamų kviečių derlių. Miežiuose ji nėra tokia žalinga.

Pagrindinė strategija

27. Kadangi Gaeumannomyces graminis yra šaknis pažeidžiantis dirvos patogenas, todėl praktiškai nuo jo yra neapsisaugoma naudojant fungicidus. Javaklūpės sukėlėjas ant augalų likučių ilgai gyvybingas neišlieka, todėl sėjomainos taikymas yra skvarbiausia augalų apsaugos priemonė.

Pašaknio bei šaknų puviniai ir pavasarinis pelėsis (Fusarium culmorum, Monographella nivalis)

Požymiai

28. Fusarium culmorum, Monographella nivalis yra dirvos patogenai, kurie pažeidžia miežių apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie du patogenai plinta ir su sėkla. Daigų šaknų puvinius F. culmorum ir M. nivalis sukelia tiek plisdami su sėkla, tiek tiesiogiai dirvoje. Dėl M. nivalis pažeidimų daigai gali net žūti ir išretėti pasėlis. Palankiomis sąlygomis nuo šaknų užsikrečia ir apatinė stiebo dalis, kuri gali būti stipriai pažeidžiama. F. culmorum plisti palankesni gana sausi ir šilti orai, todėl šio sukėlėjo sukeliamos ligos labiau išplitę centrinėje ir Pietų Europoje. Stiebo pagrindas paruduoja arba išryškėja didelės rudos dėmės, stiebai palinksta ir pasėlis išgula. M. nivalis plinta žemoje temperatūroje tirpstant sniegui. Jam nutirpus anksti pavasarį, ant augalų lapų matyti iššviesėjusios vandeningos dėmės. F. culmorum pažeidžia daugelio augalų šaknis ir išlieka kaip saprofitinis grybas ant augalų liekanų. M. nivalis pažeidžia varpinius augalus ir išlieka dirvoje. Daigai ir augalai ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais nuo šaknų puvinių gali būti apsaugomi sėjant beicuotą sėklą. Javų pašaknį ir šaknis gali pažeisti ir kiti patogeniniai grybai kaip Rhizoctonia cerealis (su panašiais į stiebalūžę pažeidimo požymiais), kiti Fusarium genties grybai.

Pagrindinė strategija

29. Dominuojant varpiniams javams sėjomainoje, užkrato daugėja, todėl sėjomainos laikymasis iš dalies mažina pašaknio bei šaknų puvinių plitimą. Kadangi F. culmorum ir M. nivalis natūraliai yra dirvos mikrofloros sudėtinė dalis, sėjomaina nėra tiek efektyvi kaip nuo javaklūpės. Siekiant sumažinti pašaknio ir šaknų puvinių, sukeltų F. culmorum ir M. nivalis, pažeidimo intensyvumą, reikia į subrendusią sėjai dirvą sėti sertifikuotą, neužkrėstą šiais sukėlėjais sėklą. Miežių sėklos beicavimas nuo F. culmorum ir M. nivalis yra įprasta GAAP. Kai sėklos pažeidimo intensyvumas yra nedidelis (iki 10 proc.), beicavimui naudojami kontaktiniai, kai didesnis – sisteminiai beicai.

Pagrindiniai fungicidai

30. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: benomilas, difenikonazolas, karbendazimas, fludijoksonilas, fuberidazolas, guazatinas, prochlorazė.

Tifuliozė / pavasarinis pelėsis (Typhula incarnata)

Požymiai

31. Miežiai dažniausiai tifuliozės (Typhula incarnata) pažeidžiami tada, kuomet ilgiau laikosi sniego danga. Nutirpus sniegui, žuvusių augalų plotai būna aptraukti pilkšva grybiena, kuri pradeda vystytis. Ant augalo stiebų kartu su grybiena vystosi ir tifuliozės vaisiakūniai – skleročiai. Jie yra dobilo sėklos dydžio nuo šviesiai rožinės iki tamsiai raudonos spalvos.

Pagrindinė strategija

32. Reikia auginti mažiau jautrias šiai ligai veisles. Ligos plitimas sumažėja atsisakius atsėliavimo. Pakankamas apsirūpinimas magniu yra nepalankus Typhula incarnat. Šio sukėlėjo plitimo rizika padidėja tankiuose pasėliuose. Fungicidais gali būti purškiama vėlyvą rudenį prieš užsningant. Rizikos veiksniai, įtakojantys ligos plitimą, yra ankstyvas sniegas ir ilgai besilaikanti stora sniego danga ant neužšalusios žemės.

Pagrindiniai fungicidai

33. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo tifuliozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas ir triadimenolas.

Tinkliškoji dryžligė (Pyrenophora teres)

Požymiai

34. Pyrenophora teres (anamorfas Drechslera teres) plinta su sėkla arba per augalų liekanas (nuo kurių išplinta askosporomis). Konidijos formuojasi pažeistose lapo vietose ir ore išplinta kaip antrinis užkratas. Ant miežių lapų galima stebėti pažeidimus, kurių pagrindą sudaro išilginiai ir skersiniai brūkšneliai. Pirmi ligos požymiai pasireiškia kaip labai mažos, pailgos, rudos dėmelės arba dryželiai, kurie greitai didėja ir sudaro siaurų, gelsvų, tamsiai rudų skersinių ir išilginių dryželių tinklo formos raštą. Pažeista lapo dalis paruduoja. Pažeisti lapai anksti nudžiūsta. Liga ypač žalinga žieminiams miežiams.

Pagrindinė strategija

35. Sėti neužkrėstą ligos sukėlėjų, kiek galima atsparesnių veislių sėklą. Tankiame vešliame pasėlyje tinkliškoji dryžligė labiau plinta, todėl reikia naudoti optimalias trąšų normas. Savaime sudygę miežiai, varpinės piktžolės bei kaimynystėje esantys nesuarti ar ligoti miežių laukai yra užkrato šaltinis. Apsaugai nuo tinkliškosios dryžligės beicuojama sėkla bei naudojami fungicidai vegetacijos metu. Priklausomai kiek intensyviai tinkliškoji dryžligė plinta, pasėliai nuo šios ligos gali būti purškiami vieną ar du kartus.

Pagrindiniai fungicidai

36. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo tinkliškosios dryžligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenprofimmorfas, fluikvinkonazolas, flusilazolas, piraklostrobinas, prochlorazė, propikonazolas, tebukonazolas.

37. Sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: difenokonazolas, fuberidazolas, imazalilas, fludijoksonilas.

Juostuotoji dryžligė (Pyrenophora graminea)

Požymiai

38. Pyrenophora graminea (anamorfas Drechslera graminea) plinta su sėkla. Pirmi ligos požymiai gali būti matomi jau ant pirmo, antro ar trečio daigo lapelio ir vėliau išplisti ant kitų lapų. Ant naujai pasirodžiusių lapų pasimato geltonas dryžis, dažniausiai ant lapamakštės ar lapo pagrindo. Šis dryžis palaipsniui ištįsta per visą lapo ilgį ir greitai lapo audiniai toje vietoje žūsta. Dryžiai palaipsniui susilieja ir lapas tose vietose sudžiūsta. Žuvus audiniams, atsiranda įtrūkimų. Ligoti augalai yra skurdūs. Plaukėjimo metu viršutinis lapas dažnai būna rusvas. Stipriai ligos pažeisti augalai gali neišplaukėti arba išplaukėjusios varpos gali būti deformuotos. Grūdai tokiose varpose yra neišsivystę arba labai susiraukšlėję, parudavę.

Pagrindinė strategija

39. Veislės gali būti skirtingo jautrumo šiai ligai. Sėti neužkrėstas šiuo sukėlėju ir beicuotas sėklas. Pagrindinė apsauga nuo šios ligos yra sėklos beicavimas. Jeigu ūkininkai taupydami sėja pačių išaugintą ir nebeicuotą sėklą ir šios ligos pasirodo, tai ši praktika nėra GAAP. Galima išsitirti sėklų ligotumą ir apsispręsti dėl beicavimo reikalingumo.

Pagrindiniai fungicidai

40. Lietuvos Respublikoje nuo juostuotosios dryžligės sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: difenokonazolas, fenpiklonilas, fludijoksonilas, imazalilas.

Rinchosporiozė (Rhyncosporium secalis)

Požymiai

41. R. secalis yra dažnas miežių lapų patogenas, išliekantis augalinėse liekanose. Ant lapų pasirodo melsvai žalios, neryškios dėmės, kurių centras vėliau įgauna pilką spalvą, o jas riboja tamsiai rudas apvadas. Žieminiuose miežiuose liga gali pasirodyti jau rudenį. Pavasarį augalų bamblėjimo metu rinchosporiozė platinama lietaus purslų pagalba. Dėmės gana dažnai vystosi ties lapo pagrindu. Pažeidus lapo pagrindą, apmiršta gyvybiniai procesai ir lapai nudžiūsta.

Pagrindinė strategija

42. Reiktų auginti mažiau jautrias rinchosporiozei veisles. Savaime sudygę miežiai, varpinės žolės bei kaimynystėje esantys nesuarti ar ligoti miežių laukai yra užkrato šaltinis. Vėlyva žieminių miežių sėja mažina ligos išplitimo pavojų. Rinchosporiozės plitimą žieminių miežių pasėliuose reikia pradėti sekti nuo ankstyvo pavasario. Esant reikalui, pasėliai purškiami fungicidais 1 ar 2 kartus, ypač jei vyrauja drėgni ar/ir lietingi orai. Gali būti naudojamos prognozavimo sistemos, pagrįstos kritulių kiekio matavimu. Jos teikia rekomendacijas, kada pradėti purškimus nuo šios ligos.

Pagrindiniai fungicidai

43. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo rinchosporiozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, bromukonazolas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, flukvinkonazolas, piraklostrobinas, prochlorazė, propikonazolas ir tebukonazolas.

Amarai

Požymiai

44. Amarai, ypač Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi, gali išplisti staiga ir labai gausiai. Jie gali kenkti augalui tiesiogiai misdami jo sultimis ar netiesiogiai išskirdami juodas apnašas bei platindami virusines ligas, ypač BYDV. Grūdų kokybė taip pat gali nukentėti dėl amarų pažeidimų, bet amarai miežių varpas dažniau pažeidžia šiaurinėje Europos dalyje.

Pagrindinė strategija

45. Kai kuriose vietovėse BYDV išplinta anksti sėtų žieminių miežių pasėliuose ir retkarčiais po švelnių žiemų pažeidžia vasarinius miežius. Vėlinant žieminių ir ankstinant vasarinių miežių sėją, galima išvengti virusinių ligų plitimo. Kai amarų plitimui sąlygos būna palankios rudenį, tikslinga žieminių miežių pasėlius nupurkšti insekticidais iš rudens. Kad laiku būtų panaudoti insekticidai nuo amarų, reikia nuolat stebėti žieminių ir vasarinių miežių pasėlius, sekti prognozių tarnybos pranešimus. Purškimą nuo amarų reikia atlikti jiems pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje ievinių amarų (Rhopalosiphum padi) žalingumo riba vasarinių javų pasėliuose krūmijimosi metu (BBCH 21-29) laikoma, kai apnikta 50 proc. augalų ir ant jų randama po 1-2 amarus. Bamblėjimo metu (BBCH 30-47) – 50 proc. apniktų augalų ir daugiau kaip 10 amarų ant stiebo. Nuo javinių amarų (Sitabion avenae) rekomenduojama purkšti, kai randama 20-30 proc. amarų apniktų varpų, kiekvienoje vidutiniškai po 2-3 amarus. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus veikimo insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Sėklą galima ir beicuoti.

Pagrindiniai insekticidai

46. Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, triazamatas, zeta-cipermetrinas.

Tripsai

Požymiai

47. Daugelis tripsų rūšių (Limothrips cerealium, L. denticornis, Stenothrips graminum, Haplothrips aculeatus, Thrips angusticeps, Haplothrips tritici, Aptinothrips elegans, Anaphothrips obscurus) maitinasi miežių lapais. Iščiulptos vietos įgyja sidabrinį atspalvį. Vėliau pažeistas lapas nuruduoja. Lietuvoje dažniausiai javams kenkia ruginiai ir tuščiažiedžiai tripsai. Jie daugiausiai žalos padaro čiulpdami sultis iš lapamakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų, lapai išmarginami sidabrinėmis dėmelėmis. Pažeistų varpinių javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, susisukusiais akuotais, viršūnėje esti švarplėtos ar visai be grūdų.

Pagrindinė strategija

48. Kadangi šis kenkėjas būdingas šiauriniams Europos kraštams, daugelyje piečiau esančių intensyvių žemdirbystės šalių apsaugos priemonės vien nuo tripsų varpinių javų pasėliuose nenaudojamos. Lietuvoje purkšti miežių pasėlius nuo tripsų rekomenduojama, kai bamblėjimo pabaigoje (BBCH 37-39) randami 1-2 tripsai ant stiebo, esant 50 proc. apniktų stiebų. Tripsų gausumą įvertinti gana sunku, kadangi jie yra labai smulkūs, dažnai esti pasislėpę po lapamakšte. Norint nustatyti jų gausumą, reikia skaičiuoti atsargiai praskleidus lapamakštę ar iškratyti juos ant popieriaus. Įvertinus tripsų išplitimą ir gausumą, priimamas sprendimas dėl insekticidų naudojimo.

Pagrindiniai insekticidai

49. Lietuvos Respublikoje nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, zeta-cipermetrinas.

Ilgakojai uodai (Tipula spp.)

Požymiai

50. Kenkia ilgakojų uodų lervos. Jos gyvena dirvoje arba didelėmis populiacijomis daugiamečiuose žolynuose.

Pagrindinė strategija

51. Miežiai gali būti pažeisti ilgakojo uodo lervų, kai sėjami po daugiamečių žolynų ar į užleistus dirvonus. Pagal galimybes to reiktų vengti. Norint įsitikinti, ar gausiai dirva užkrėsta ilgakojo uodo lervomis, tikslinga paimti dirvos bandinius ir suskaičiuoti lervų kiekį. Jei dirvoje anksti pavasarį randama 50 ar daugiau lervų/m2, miežius sėti į tokį lauką rizikinga. Žieminiai miežiai mažiau jautrūs, kadangi prasidėjus ilgakojų uodų lervų aktyviam maitinimosi periodui augalai jau būna išsivystę ir sutvirtėję. Ilgakojų uodų lervų plitimas gali būti sumažinamas suariant daugiamečius žolynus ar dirvonus iki rugpjūčio vidurio. Kai dirvoje gausu ilgakojų uodų lervų, iškart suarus daugiamečius žolynus ar dirvonus, gali būti naudojami dirviniai insekticidai. Jie išpurškiami dirvos paviršiuje naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo. Tokiu pat būdu dirviniai insekticidai gali būti naudojami ir javų pasėliuose, kai matoma, kad dėl ilgakojų uodų lervų stipriai kenčia pasėti augalai.

52. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.

Spragšiai ir grambuolių lervos

Požymiai

53. Spragšių (Agriotes spp.) ir grambuolių (Melolontha spp.) lervos pakanda miežio stiebo pagrindą ir šaknis. Augaliukas pagelsta, o pagrindinis jo stiebelis paruduoja. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka 3-5 metus. Spragšiams būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo lervų būna kasmet. Tuo tarpu grambuolių lervų vystymasis, trunkantis 3-4 metus, dažniausiai yra periodiškas. Pasėlius pradeda kenkti abiejų kenkėjų lervos trečiais vystymosi metais.

Pagrindinė strategija

54. Daugiamečiai žolynai ir nedirbamos dirvos yra netinkamas priešsėlis miežiams. Tačiau jei juos tenka sėti į tokią dirvą, gali tekti ją purkšti insekticidais naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo ar sėti beicuotą insekticidais sėklą. Kai įtariama, kad dirva užsikrėtusi spragšių ar grambuolių lervomis, reiktų ją ištirti ir nusistatyti, kiek gausiai dirvoje yra lervų. Priklausomai kiek gausiai randama šių kenkėjų, priimamas sprendimas dėl augalų apsaugos produktų naudojimo miežių pasėliuose.

55. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.

Žiemkentinės (želmeninės) muselės (Delia coarctata)

Požymiai

55. Žiemkentinės muselės kiaušinėlius deda atvirame dirvos paviršiuje arba į dirvą po augalų šaknimis. Lervos išsirita kitą pavasarį ir įsigraužia į augalą. Lervos gali pažeisti tiek žieminius miežius, tiek anksti sėtus vasarinius miežius. Vidurinis ūglio lapelis pagelsta ir nudžiūsta, tačiau atokesni lapeliai išlieka žali. Lerva juda nuo to paties augalo vieno ūglio prie kito per dirvą prie šalia augančių augalų. Šie kenkėjai daugiau žalos padaro kviečių pasėliuose. Miežiai yra mažiau jautrūs. Jų stiebus gali panašiai kaip Delia coarctata pažeisti ir kitos javinės muselės Opomyza florum.

Pagrindinė strategija

56. Žiemkentinių muselių plitimą gali sumažinti taikomos tinkamos agrotechninės priemonės. Sėjomainoje miežiai neturėtų būti sėjami po miežių ar tų augalų, kurių dirvos paviršius yra nepridengtas liepos - rugpjūčio mėnesiais, kada muselės deda kiaušinėlius. Neskubėti arti dirvų rugpjūčio mėnesio pradžioje.

57. Kai yra padidėjusi žiemkentinių muselių rizika, reiktų paankstinti sėją ir sėti didesnę sėklos normą.

58. Pagal GAAP, insekticidų naudojimas nuo žiemkentinių muselių tikslingas tik ten, kur kenkėjai gausiai išplitę. Įvertinus rizikos veiksnius, tokius kaip sėjos laikas, priešsėlis, bei nustačius kiaušinėlių kiekį dirvoje, priimamas sprendimas dėl purškimo reikalingumo. Patogiausia naudoti insekticidus sėklos beicavimui, tačiau galima insekticidus išpurkšti sėjos metu į sėjos guolį, ar iškart po sėjos pradėjus ristis lervoms arba lervų ritimosi piko ar jų antplūdžio metu. Jei dirva arba sėklos nuo spragšių apdorojamos insekticidais, jie saugos ir nuo žiemkentinių muselių lervų, jeigu tik naudotas produktas veiksmingas nuo muselių.

59. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.

Minamusės (Agromyza spp.)

Požymiai

60. Agromyza spp. yra mažos muselės (3-5 cm ilgio), išsiritančios pavasarį. Patelės minta lapais išilgai jų gyslų. Kiaušinėlius deda tarp dviejų lapo epidermių. Išsiritusios lervos minuoja lapus. Minos dažnai susilieja ir įgauna netipišką išvaizdą. Minkštieji vieno trečdalio lapo audiniai visiškai sunaikinami. Minamusės yra aptinkamos kai kuriose vietovėse šiaurinėje Europos dalyje.

Pagrindinė strategija

61. Kai minamusių pažeidimas nėra gausus, derlius nesumažėja. Insekticidais purškiama, kai minamusės labai gausiai plinta nuo bamblėjimo pradžios (BBCH 31) iki plaukėjimo vidurio (BBCH 55). Žalingumo riba – kai 20 proc. apatinių lapų yra išminuota, o viršutiniai lapai yra punktyruoti. Purškiant pasėlius nuo amarų aficidais, nuo minamusės neapsisaugoma.

Pagrindiniai insekticidai

62. Lietuvos Respublikoje nuo minamusių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas.

Švedinės muselės (Oscinella frit)

Požymiai

63. Švedinių muselių lervos yra 3-4 mm ilgio, gelsvai baltos, bekojės ir neturi aiškios galvos. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos: pavasarinė, kenkianti pavasarį sėjamų varpinių augalų daigams, vasarinė, kiaušinėlius dedanti ant besivystančių avižų šluotelių ar kitų javų varpų ir rudeninė, kenkianti žieminių javų daigams. Žalingiausios yra pavasarinė ir rudeninė muselių generacijos. Šių generacijų muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pagrindą. Toks lapelis pradžioje pagelsta, vėliau nudžiūsta.

Pagrindinė strategija

64. Pasėlių apsaugai nuo švedinių muselių gali būti efektyviai naudojamos agrotechninės priemonės. Jei žieminiai miežiai sėjami po daugiamečių žolių, dirvą reiktų suarti ne vėliau kaip likus keturioms savaitėms iki sėjos. Vasarojų pasėjus anksti į gerai paruoštą dirvą optimaliu gyliu, galima pasiekti, kad jis sudygtų ir pereitų jautriausią švedinių muselių pažeidimams 1-3 lapelių vystymosi tarpsnį, esant žemesnei nei muselėms optimali temperatūra (+19-21oC). Tuo tarpu žiemkenčius reikia sėti ne per anksti, kad jie sudygtų rugsėjo antroje pusėje, kuomet Lietuvoje orai atvėsta ir optimalios sąlygos muselių vystymuisi būna praėjusios. Insekticidai miežių pasėliuose naudojami, kai švedinių muselių kiekis pasėlyje pasiekia žalingumo ribą. Lietuvoje ši riba apibūdinama, kai augalams esant 1-3 lapelių tarpsnyje, šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Kai kuriose EPPO šalyse nuo švedinių muselių rekomenduojama purkšti, kai randama daugiau nei 10 proc. pažeistų daigų. Taip pat veiksmingas sėklos beicavimas insekticidais.

Pagrindiniai insekticidai

65. Lietuvos Respublikoje nuo švedinių muselių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas.

Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis marginata)

Požymiai

66. Gegužės-birželio mėnesiais uodo patelės sudeda kiaušinėlius miežių lapų paviršiuje. Balkšvos, vėliau oranžinės lervos įsiskverbia į stiebą po lapamakšte. Toje vietoje, kur lerva maitinasi, susiformuoja balno formos pažeidimas. Pavasarį sėti augalai yra jautresni nei sėti rudenį. Kenkėjai nėra gausiai išplitę. Lietuvoje gausus šio kenkėjų antplūdis užregistruotas 2002 m. Pasvalio r.

Pagrindinė strategija

67. Kenkėjai dažniau plinta sunkiose dirvose auginamų javų pasėliuose. Jų galima išvengti sėjomainoje auginant įvairius augalus, naikinant daugiametes piktžoles visur, kur tik galima. Vietovėse, kur šie kenkėjai yra dažni, reikalinga naudoti insekticidus. Jais reikia purkšti tuomet, kai ritasi lervos. Jei randama 10 ar daugiau proc. stiebų su kiaušinėliais, reikia pasėlį purkšti insekticidais besiritant lervoms. Tik vienas purškimas tokiu atveju yra būtinas.

Pagrindiniai insekticidai

68. Lietuvos Respublikoje nuo balninių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas.

Raudonkrūtiniai ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana)

Požymiai

69. Oulema melanopus ir O. gallaeciana (syn. O. lichenis) yra blizgantys vabaliukai, kurie minta miežių lapais. Misdami jie išgraužia lapuose pailgas kiaurymes. Lemų lervos yra geltonos, padengtos juodomis, lipniomis gleivėmis ir gali būti painiojami su mažais šliužais. Lemų lervos skleletuoja lapus, palikdamos ilgus dryžius ant lapų.

Pagrindinė strategija

70. Pažeidimas yra dažnas ir gerai pastebimas, ypač vasariniuose javuose, bet retai kada būna ekonomiškai reikšmingas. Lietuvoje lemų žalingumo ribos tyrimais nėra nustatytos. Kai kuriose EPPO šalyse rekomenduojama purkšti nuo lemų, kai randama 15 suaugusių vabalų m2 iki jiems padedant kiaušinėlius arba kai ant stiebo randama 0,5-1 lerva. Purškimai nuo lemų gali būti derinami su purškimu nuo amarų pasirenkant nuo abiejų kenkėjų veiksmingą insekticidą.

Pagrindiniai insekticidai

71. Lietuvos Respublikoje nuo lemų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, triazamatas, zeta-cipermetrinas.

Nematodai

Požymiai

72. Dviejų rūšių nematodai minta miežių šaknimis. Avižų cistiniai nematodai (Heterodera avenae) sukelia stiprų šakų išsišakojimą ir deformacijas. Vėlesniuose vystymosi tarpsniuose ant šaknų pastebimos mažytės baltos cistos. Javų gumbiniai nematodai (Melidogyne naasi) sukelia papildomų šaknų formavimąsi ir ištįsusius šaknų gumbus. Pažeistų augalų augimas vėluoja, todėl žemesni, židiniais augantys pažeisti augalai yra aiškiai matomi. Vasariniai miežiai yra ypač jautrūs M. naasi.

Pagrindinė strategija

73. Geriausia yra auginti atsparias nematodams H. avenae miežių veisles. Taip pat naudoti sėjomainą su mažesniu varpinių augalų kiekiu. Kukurūzai nėra šių nematodų augalai šeimininkai, todėl gali būti sėjomainoje auginami be apribojimų. Nuo javų nematodų naudoti augalų apsaugos produktus kol kas nerekomenduojama.

Šliužai

Požymiai

74. Šliužai (pav. Agriolimax arvensis, Deroceras reticulatum) pažeidžia miežių daigus ir išskaptuoja miežių sėklas. Šliužų problema išauga, kai sėjama tiesiai į ražienas ar kai laikomi dirvonai. Ankstyvuose miežių vystymosi tarpsniuose šliužų pažeidimai yra žalingi. Kai mintama suaugusių augalų lapais, pasėliai nenukenčia. Šliužai daugiau problemų sukelia drėgnais metais vidutinio sunkumo ar sunkiose dirvose.

Pagrindinė strategija

75. Tvirto pagrindo sėklos guolis apriboja šliužo judėjimą ir paskatina spartesnį daigų augimą. Paviršius turi būti negrumstuotas. Kai šliužai gausiai išplinta kitose šalyse, rekomenduojama naudoti moliuskicidus. Lietuvoje moliuskicidai neregistruoti.

Piktžolės

Pagrindinė strategija

76. Piktžolės miežių pasėliuose dažniausiai naikinamos cheminiu būdu, tačiau yra tinkamas ir agrotechninis. Agrotechninės priemonės naudojamas prieš miežių sėją ir jų vegetacijos metu, pvz., sudaromos sąlygos augalams konkuruoti su piktžolėmis ar piktžolės naikinamos mechaniškai. Vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu ir herbicidais, purškiant juos ant priešsėlinio augalo ražienų. Tai labai svarbu, kai sėklos guolį numatoma ruošti neariant. Žemės dirbimas miežiams: arimas ir akėjimas prieš miežių sėją ir, jeigu reikalinga, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Sėklos guolio formavimo tikslas yra užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti sudygusias piktžoles ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygę miežiai galėtų konkuruoti su piktžolėmis ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų likučius, t.y. nebūtų didelių grumstų.

77. Miežių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas, kad būtina naikinti piktžoles miežiuose, priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu tai yra prieinama (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos), ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles galima naikinti rudenį, jeigu tikimasi, kad piktžolėtumas viršys žalingumo ribą. Turėtų būti naudojama tinkamai parinkta kombinacija herbicidų, veikiančių per dirvą ir per lapus. Šis purškimas nereikalingas vėlyvos sėjos augalų pasėliuose ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus, ir jie yra naudojami: 1) kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribą; 2) kai piktžolės yra sudygę priešsėlio augalai; 3) kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės. Ruošiant sėklos guolį vasariniams miežiams, būtina sunaikinti rudeninio ir pavasarinio dygimo piktžoles. Sudygusių miežių pasėliuose reikalinga naudoti per lapus veikiančius herbicidus, kurių norma pakoreguojama pagal piktžolių dydį.

78. Pavasarį, herbicidai, veikiantys per lapus, purškiami tik palankiomis augalų ir piktžolių augimo sąlygomis. Tiksliai nustatytas miežių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų neveiksmingumo (per didelės piktžolės) ir žalos kviečiams. Turi būti apgalvota rizika po kviečių auginamiems augalams.

79. Dėl herbicidų rezistentiškumo sustabdytas ar minimalizuotas augalų vystymasis yra apibrėžtas direktyvomis, kurios yra galiojančios ir jomis reikia vadovautis.

80. Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygę bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo laikotarpiu miežiai yra beveik subrendę ir išdžiūvę, grūdai beveik sunokę, o piktžolės dar vegetuoja. Todėl herbicidus naudoti yra efektyvu. Šiuo metu taip pat galimas atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžoles.

Pagrindiniai herbicidai

81. Herbicidai, skirti purkšti miežių pasėlius, grupuojami atsižvelgiant į jų naudojimo laiką (prieš sėją, po sėjos iki sudygimo, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą) ir jų naikinimo svarbiausius objektus (vienametės vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės piktžolės).

82. Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruotų produktų, kurie naudojami iki sėjos ir po sėjos iki sudygimo, nėra. Registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos:

82.1. Tik nuo vienamečių vienaskilčių sudygus – fenoksaprop-P-etilas naudojamas sudygusiuose miežiuose.

82.2. Nuo vienaskilčių / dviskilčių sudygus – metsulfuron-metilas naudojamas sudygusiuose miežiuose; prieš derliaus nuėmimą miežiai purškiami glifosatu.

82.3. Tik nuo dviskilčių sudygus: MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis, fluroksipiras + klopiralidas + MCPA, dicamba mišiniuose su 2,4-D ir MCPA, bentazonas, bentazonas + MCPA, pendimetalinas + cyanazinas, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis + dikamba, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis + dicamba, tribenuronmetilas, amidosulfuronas, tribenuron-metilas + tifensulfuron-metilas, triasul­furonas + dicamba, klopiralidas, florasulamas + 2,4-D, mekopropas-P + MCPA + dichlorpopas-P, florasulamas, amidosulfuronas + natrio metil-jodosulfuronas + mefenpir-dietilas, fluroksipiras, pendimetalinas.

Išgulimas

Požymiai

83. Auginant miežius tam tikromis aplinkos ir agrotechninėmis sąlygomis (gausiai patręšta azoto trąšomis, tankus pasėlis), augalai gali būti linkę išgulti. Jei augalai tik pasvirę, rūpesčių nekyla. Stipriai išgulę augalai nevienodai bręsta, pablogėja grūdų kokybė. Nepatogumai nuimant derlių gali turėti įtakos derliaus sumažėjimui. Padidėjęs užterštumas piktžolėmis ne tik apsunkina javapjūtę, bet ir padidina išlaidas džiovinant grūdus. Todėl labai svarbu sustabdyti ypač ankstyvą javų išgulimą.

84. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, įskaitant ir augimo reguliatorių naudojimą.

85. Yra nustatyta, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais, pagerina šaknų sistemos vystymąsi, įtakoja krūmijimąsi ir produktyvių varpų kiekį. Tvirtinama, kad tai padidina derlių.

Pagrindinė strategija

86. Išgulimo rizika gali būti sumažinama naudojant agrotechnines priemones: atsisakant ankstyvos sėjos (žiemkenčių), saikingai tręšiant azoto trąšomis, nenaudojant per didelių sėklos normų. Kai kurios miežių veislės (trumpos arba tvirtašiaudės) yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos nenaudojant augimo reguliatorių. Augimo reguliatoriai, siekiant sumažinti išgulimo riziką, purškiami ankstyvaisiais stiebo augimo tarpsniais (BBCH 20-32). Kad būtų sutrumpinti ir sustiprinti apatiniai tarpubambliai, augimo reguliatoriai naudojami purškiant visą normą vieną kartą ar sumažintas normas per du kartus. Augimo reguliatoriais pasėliai gali būti purškiami ir vėlesniais stiebo augimo tarpsniais (BBCH 32-45) norint sutrumpinti viršutinius tarpubamblius. Tuo būdu sumažinamas bendras augalo aukštis. Augimo reguliatorių nenaudoti, jei pasėliai yra stresuoti (pvz., sausros) arba kai gali būti slopinamas plaukėjimas.

Pagrindiniai augalų augimo reguliatoriai

87. Lietuvos Respublikoje ankstyvam stiebo augimui (BBCH 20-32) registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – chlormekvat-chloridas; vėlyvam stiebo augimui (BBCH 32-45): etefonas, mepikvat chloridas; bet kuriuo stiebo augimo metu (BBCH 30-39/45): chlormekvat-chloridas, etefonas, mepikvat chloridas.

 

Suderinta su EPPO

standartu PP 2/11(1)